Preliudas

Klausaisi kaip į žemę susigeria lietus. Negarsiai.
Išdžiūvusioji apsunksta lyg mintys.
Negana to – temsta. Vynas pats nuo savęs pasigers, jei
nesustabdysi jo. Ir nusitemps žemyn. Ties

laisvo kritimo riba taps debesimi,
tyvuliuojančiu melancholijos fiorde. Jausi,
kaip nustebęs imi
iš laukiamo tapti nelaukiamai labiausiu.

Nelaukiamu ten, kur nepasiskirstė adresai
arba išbluko jie. Arba visur kitur esi.
Arba dar toliau nusigaut išdrįsai
ir jau tavo pėdsakai vėlesnėse struktūrose.