Eilėraštis

Mano taurės kojele, butelio kakliuk,
krėsle, palange, Luise Gluck…
tai vyko gerai žinomame mieste,
meste
į kažkur tolyn išblokštame, jo
jokiuose planuose nepažymėjo,
taigi, pačiame jo viduryje, aikštėje, kurios
perimetro kavinių klientai                                       
dėl nieko nesispyrios,
matuodami padavėjų kojų ilgius                         
ir krūtinių giminystę pyragams arba lentai,
aptarnėdami nesuskaičiuojamus blogius
ir vieną kitą gėrį, visi jie
apsirengę rūbais HH, 
laisvi, lengvo laiko pertekliumi susiję,
gal tarp jų buvau sykiu ir aš
su savo pastebėjimais nesmailiais,
ir tik vienas kitas nerūkė debesų kamuoliais
iškvepiamo kažko, kas
daugiau nežinančiam – stebuklas plius šokas,
nes džinas tuo tarpu nuseko,
patvino prieblanda, laimei buvo prosecco,
sutemoj skendo palėpės,
karas lėtėjo, brango kava,
geros naujienos migloje slėpės,
va, rugsėjį beveik įpusėjau, net
oras ėmė jaunėt,
kol tapo toks visai jaunutis,
nepastebėjau, kad jau rugpjūtis
perleidžia numeraciją kitam rugsėjui, o
nėra pasirinkimo ir tenka susitaikyt su juo,
štai taip nieko neatsitiko per metus,
rytoj laidosiu dar vieną dieną, vaidins rimtus
atsisveikint su ja atėję plevėsos,     
rimtumas jų mieguistumo spalvos su
atspalviais tingulio, lygiagrečiai vakaro gale vėsos                                                             
įsibėgėja, kažką sugalvosiu,
kol sklando plastiški garsai nesiliečią,                     
kad beprasmybė nesijaustų absoliučia.