Autobusas

Aš moteris. AŠ vaikštau gatvėm ir žiūriu į žmones. Ir dažaus lūpas, ir pasikvėpinu parūkius. Klausau ką kalba autobuse. „Nupirkau jam kavos ir cigarečių. Gal nebėgs iš tų senelių namų dabar. Jam patinka rūkyt, ane? “. Aš nusiskutu pažastis ir geriu ananasų sultis. Aš ryža kekšė. Aš juodus plaukus turinti kekšė (ryža). Aš pradedu nusirenginėt autobuse. Man patinka žvilgsniai pilni šleikštulio, paniekos ir svetimos gėdos. Aš tik su apatiniais. Į mane žiūri vyras ir pamiršta savo alzhaimeriu sergantį tevą. Jaučiu kaip šąla mano pėdos ir dreba rankos. Dabar vasaris. Manęs nuo pasaulio neskiria jokia medžiaga, joks rūbas, bet vis dar turiu odą. Aš noriu būt švari ir atiduot save visą, parodyt savo vidų, supraskit mane prašau. Kuokštais raunu plaukus. „Jūs kvieskit kažkas policiją“. Aš tau tuoj blet iškviesiu. Žiūrėk ir mėgaukis, tu, sena sūtrauka. Aš žinau, kad parduotum velniuj sielą už mano papus, mano kojas, mano protą. Tu nusipirktum mane jei galėtum. Mes gyventume kartu ir tu man sektum pasakas. Aš pinčiau tau plaukus ryte. Bet tu kvieti policiją, o aš diriu sau odą, savo kailį. Skauda, aišku, kad skauda. Kraujas šiltas ir man nebešalta. Turėčiau prarast sąmone, bet vis dar esu čia. Dabar guliu, jaučiuosi kaip ką tik gimus. Šviežia. Mano gyvenimas prasidės iš naujo. Aš dar tik besiformuojantis embrionas savo pačios isčiose.  Aplinkuj viskas griūva. Smilkiniuose jaučiu bepasibaigaintį laiką. Pirmą kartą aš drąsi ir nesigėdiju. Pirmą kartą aš jaučiuos lyg turėčiau vertę.