Mortonas Feldmanas

M. F.  keliolika žingsnių iki bangų,
o vandenynas be jų nebūna gi,
sėdėjo žiūrėdamas į horizonte išsidriekusią
savo muziką. Sėdėjo paplūdimio krėsle, lengvai galėjo
abiejų rankų pirštais žarstyti –
šiltą, geltoną, nugludintą beveik iki pudros,
o gal kaip iki manų kruopų, smėlį,
matė savo triadikas, o antrame plane saulėtekį,
tad kur skubėti, kai šiluma, jei būtų valia jos,
tikrai prieštarautų, ir viskas pritartų jai,
kokie nesvarbūs devyniasdešimt procentų.., ne,
devyniasdešimt devyni, dalykų, žinomų apytikriai,
apskritai ir kitaip, ir beveik, ir vos, o
likusius kaina paliko šviesmečiais už ir tuo pačiu prieš,
įdomu, ar muzikos dugnas jaučia trinties nors šiek tiek
su tuo, per ką ji išplaukia ar sklendžia. Ar sklinda.
Ar yra kas norėtų, kad tai būtų veidrodis,
prieš kurį ponia mintis pasitaisytų  peruką,
lūpas pasidažytų, sau nusišypsotų,
įdomu, kas atpažintų, jog tai ne mintis,
o manija, tokia nusirovus, peralkusi,
vienintelė ribinė manija.