Būzis, kuris nebuvo valiūgas

Būzis piktas tupėjo po lova - jis ir vėl buvo vienas.   Nuobodu ir liūdna. Dažniausiai taip ir būna - kol niekas lovon neįsiropščia, Būzis liūdi. Na, nors į kambarį kas užeitų, apsidairytų. Ei, kur jūs visi?
  
 - Nesuprantu, ir iš kur tos dulkės randasi… valai valai, o palovy vis pilna valiūgų.        
  Čia Jorio mama. Ji visuomet Būzį pravardžiuoja valiūgu.   Jei kas dar nežino, tai valiūgais vadina dulkių kamuolius, besiritinėjančius paloviuose ar po stalais. Ar po kitais baldais. Na taip, Būzis beveik niekuo nesiskiria nuo dulkių kamuoliuko - minkštas, švelnus ir lengvas pilkas  rutulėlis. Tik  dar turi mažą veidelį. Bet valiūgai - tai paprasti dulkių kamuoliai po lova, o jis gi Būzis, ne kažkokia dulkių krūva . Na ir kas gi taip vadina dulkes? Juokingas žodis. Ir kiekvieną kartą, kai mama su siurbliu tvarko Jorio kambarį, Būzis palovy turi slapstytis, šokinėti ir visaip sukinėtis, kad jo nesusiurbtų kartu su dulkių kamuoliais. Mama gi neskiria. Ji išvis nepažįsta palovio gyventojų. Kai ji tvarko Jorio kambarį, dažniausiai garsiai bumba. Būziui neįdomūs bumbantys žmonės.
    Būzis - džiaugsmo vagis. Darbas jo toks. Girdėjot apie tokį? Pavogt įmanoma daiktą, pinigą, papuošalą ar net automobilį. Žinoma, vogt išvis negalima, gėda, nusikalstama ir baudžiama. Tačiau pasitaiko. O štai jei vagi džiaugsmą - niekas nieko nesupranta, nepastebi, nenubaudžia. Tik nuliūsta. O Būzis tuomet, prisivogęs džiaugsmo, pralinksmėja.  
   O štai Joris - puikus, linksmas  berniukas. Jis dar neturi nei brolio, nei sesės, bet mama pažadėjo, kad   kai Joris eis į priešmokyklinę grupę, vaikas tikrai nebebus vienturtis.   Tuomet bus dar linksmiau. Berniukui  visai neseniai suėjo penkeri metai. Jau ne metukai, o metai. Tėtis su mama taip ir pasakė:  
 -Tu, Jori, jau vyras. Su tavim jau ir pasišnekėt rimtai galima.  
    O močiutė padovanojo mikroskopą - beveik tikrą! Visada gali pamatyti milžinišką pūkuotą pienės žiedlapį ar gal net mikrobus!  
    Šiandien iš darželio Joris parėjo puikiai nusiteikęs. Jis tvirtai nutarė - susigrąžins Barborą. Ir ne tik susigrąžins, jie tuoksis! Ir tada Matas pavydės, kad Joris su Barbora vaikšto kartu. Matas per vasarą net neišmoko tarti R raidės. Štai ir šiandien jis visą popietę sekiojo paskui Jorį ir tyliai murmėjo:  
   - Joli, nedlaugauk su Balbola! Nedlaugauk, sakau, su Balbola.  
   Žinoma, Matas greitai kalbės teisingai, juk jam dar tik keturi metukai, bet Joris tada jau bus su Barbora.  
   Vos parėjęs ir nusiavęs batukus, vaikas nubėgo į savo kambarį ir greit užsiropštė ant lovos. Dabar lig valiai galės svajoti apie ateitį.
  Taip, rytoj, vos nuėjęs į darželį, jis susitiks su Barbora ir viską jai papasakos. Juk tuokiantis svarbiausia turėti žiedus! Reiks mamos paprašyti, ji tikrai duos, juk prie veidrodžio pilna dėžutė žiedų! Negi gaila?
  Bet staiga Joris išgirdo lyg duslų balselį, pajuto lyg krebždesį, kuris sklido iš po lovos. O gal iš už stalo?:
   - Jums nieko nepavyks. Tu per vasarą taip ir neišmokai rašyti. Kaip tu pasirašysi?
  - Tai nieko tokio, man Barbora parodys, ji pažįsta daug raidžių ir skaičiuoja net iki trylikos! - bando gintis berniukas.  
  - O kur jūs  gyvensit? Susituokę turi gyventi  atskirai, be tėvų, - kažkas vis  abejoja Jorio ketinimais.
  - Tai aš pirksiu namą, - jau ne taip užtikrintai atsako vaikas, - svarbiausia juk šeima. Labai blogai bešeimiui ir benamiui.  
  - O tai iš kur namui gausi pinigų? - vėl kažkas priešgyniauja Joriui jau ne tokiu dusliu balseliu, - namai kainuoja pinigus!
  - Aš dirbsiu! - atšauna berniukas ir šoka nuo lovos prie stalo, - aš kalsiu geležį ir ją pardavinėsiu! Geležies visiems reikia.  
   Joris sėda prie stalo ir mažu plaktukėliu dumpsi per lego kaladėles. Taip, geležies bus daug. Bet kodėl nebėr to džiaugsmo, kurį jis parsinešė iš darželio? Kur dingo jo ryžtas?    
    - Tavo geležis netikra ir pinigai bus netikri, - vėl tas kažkas krebždina vaiką, jau visai linksmu balseliu - nenusipirksi tu namo. Nenusipirksi.  
    - Man bus gerai ir netikri pinigai, - iš paskutiniųjų dar priešinasi Joris, bet pats sėda į kamputį ir piktas liūdnai  pro ašaras niurzgia:  
    - Gerai, aš kol kas gyvensiu vienas. Vilniuje urvuose prie pilies. Su kiškiais. Ir valgysiu kopūstus.  
    Liūdna, kaip liūdna. Ir vakar buvo tas pats - Joris iš darželio parėjo linksmas ir laimingas, jis užaugęs norėjo būti visadarbiu! Ir net ne užaugęs, o jau rytoj. Bet tik atėjus į kambarį, berniuką apniko abejonės- ar gali vienu metu būti ir statybininku, ir ugniagesiu, ir gydytoju, ir kalviu? Ar gali vienas visur suspėti? O svarbiausia, Joris suabejojo (o gal jam kas pašnibždėjo?), ar galės jis būt šiukšlininku? Nene, ne tuo, kuris šiukšles tik išveža, o tuo, kuris iš šiukšlių moka padaryti visokius gerus ir naudingus daiktus! Kad šiukšlių būtų mažiau, kad gamta būtų švaresnė. Kaip tėtis prieš miegą ir pasakojo.  
   Visą vakarą vakar Joris liūdėjo. Ir net mamos vakarienei kepti blynai su uogiene  jį tik vos vos pralinksmino.  
   Ir dabar vaikas visai nukabinęs nosį, rūškanas mėtė į sieną mažą minkštą mėlyną kamuoliuką - šis atsimušdavo į sieną ir vis grįždavo pas berniuką. Ir kaip taip atsitinka, mąstė vaikas - visą dieną džiugus, Joris vakare nuliūsdavo. Lyg kas slapčia nugvelbdavo jo visą linksmumą.  
   - Joriuk, ko toks tylus? Atsitiko kas negera, - ir mama jau susirūpino.
   - Kažkur dingo mano linksmumas. Aš jį parsinešu kasdien namo, o čia jo nelieka… Aš dar truputį pasėdėsiu, o po to paseksi pasaką iš galvos?  
   - Gerai, sūnau, dar pasėdėk. O aš pasaką sugalvosiu, - nusišypsojo mama.  
   Mėtomas kamuoliukas visad lengvai ir minkštai dunktelėdavo į sieną ir grįždavo tiesiai berniukui į rankas. Tik štai vienas netikslus judesys - ir kamuoliukas po lova.  
   Joris vikriai nušoko ant grindų ir palindo palovin. Tamsoj jis greit užčiuopė kažką minkšto ir apvalaus - turbūt ką tik užkritusį žaislą.
   - Aaai! Nejudink! - kažkas netikėtai sucypė plonu balseliu, - paleisk!
  Vaikas greit atleido kumštelį ir geriau įsižiūrėjo - taip, jo kamuoliukas gulėjo visai kitam kampe, o saujoj Joris laikė valiūgą - dulkių kamuolį. Minkštutį ir švelnutį. Tik jis kažkodėl cypavo. Gal kad užgniaužtas saujoj?
  - Čia dabar kas? Tu kalbantis valiūgas?
  - Pats tu valiūgas, nesipravardžiuok. Aš Būzis.  
  - Atsiprašau, aš nežinojau. Bet tu tikrai kalbantis! Ir visai kaip dulkių kamuoliukas.  
   - Aišku kalbantis, kaip kitaip aš visą vakarą tave šnekinčiau?
   - O kas tu, Būzi, toks?
   - Na, matai aš toks… na toks… Žodžiu, aš džiaugsmo vagis. Štai kas aš toks. Darbas mano toks. Mes, Būziai, visi taip gyvenam - vis nugvelbdami kieno nors džiaugsmą. Mus mūsų tėvai to išmokė. O juos - jų tėvai.  
  - Tai čia tu visą mano linksmumą pradangini?
Kam jis tau visas - juk tu toks mažas?
   - Tai kad aš daugiau nieko kito ir nemoku.  
   - O nori, aš tave  ryt į darželį nusinešiu? Parodysiu Matui, Miglei, Arui. Ir Barborai. Jie tikrai namie neturi Būzių!  
  - O pas jus linksma?
  - Aišku, linksma! Ypač kai žaidžiam  ar kalbamės ir nereikia ruošti pamokėlių. Tada jau būna truputį nuobodu.  
  Būzis dvejojo. Jis niekad negirdėjo, kad koks nors džiaugsmo vagis kur nors eitų su vaiku. Būziai išvis niekam nesirodo. Bet jeigu jau taip nutiko, kad Joris jį pagavo, tai gal?  
Labiausiai vagišių magino tas didelis vaikų linksmumas ir žaidimai, apie kuriuos pasakojo Joris. Kiek džiaugsmo ten galima prisirinkt!
   Rytą Joris slapta nuo visų švelniai įsidėjo Būzį į kišenę, paliepęs tyliai sėdėti, kol pats jo neišleis. Būzis kišenėje nerimavo, kuitėsi, muistėsi, bet tylėjo.  
   - Vaikai, o ką aš šiandien atsinešiau! Jūs niekas tokio neturit. Niekas niekur tokio neturi. Būzį! Girdėjot?
 Matas, Miglė, Aras ir Barbora tuoj apstojo Jorį.  
   - Gali pasirodyt, Būzi, - tyliai sušnibždėjo berniukas.  
   Minkštas kamuoliukas atsargiai pasirodė išlįsdamas iš kišenės.
   - Oi, koks minkštas!
   - Koks gauluotas il dlaugiškas! - Matas griebė Būzį Joriui iš kišenės.  
   - Aai! Paleisk! Neimk manęs, - išsigandęs cyptelėjo Būzis.  
   - Jis kalba? Iš kur tu jį gavai? Tau jį nupirko?
   - Čia tavo augintinis?
  Vaikai buvo nustebę ir sužavėti nauju žaisliuku. Labai norėjosi paglostyti arba bent paliesti nematytą daiktą.  
   - Čia Būzis, - jis gyvena po mano lova ir pavagia mano linksmumą, kai pareinu iš darželio.  
   - O kam jam tavo linksmumas?
   - Nežinau, visi Būziai taip daro.  
  - Tai jis tada piktas ir negeras?
  - Nežinau, gal geras, bet daugiau nieko nemoka?
   - O aš už tai žinau, iš ko padalyta laudona spalva, - staiga pokalbį ir Būzio apžiūrinėjimą nutraukė Matas, šiek tiek užpavydėjęs dėmesio, - iš ugnies klosnyje! Va!  
  - Taip nebūna!
  - Ot il būna! Aš vakal į ugnį žiūlėjau žiūlėjau - net akys susimazgino! Taip laudona il atsilado!
   - O aš tada žinau, iš kur žalia, - nenusileido Barbora,  - iš žalio neprinokusio  obuolio!
   - O ruda tada  irgi iš obuolio! - nusijuokė Joris, - iš supuvusios obuolio vietos!  
   - Arba iš kotelio!
   - Arba iš sėklyčių!
Buvo taip linksma, kad vaikai juokėsi visu balsu, jau visai pamiršę Būzį.  
   - O mėlyna, mėlyna… Mėlyna iš vandens,   - nenorėjo nusileisti ir Aras, - arba iš kaimyno vamzdžių! Jis taip mėlynai dažė, tada kieme smirdėjo.
   - O už tai olanžinė iš tokių ilgų tušinukų! Tiklai tiklai!
   Ir vėl juokas ir kvatojimas - net auklytė atėjo paklausyt.  
   Būzis sėdėjo Jorio kišenėje tiesiog tirpdamas iš laimės - šitiek džiaugsmo ir linksmumo aplink. Ir tas linksmumas niekaip nesibaigė, kad ir kaip jis  stengėsi jį pavogti, visą susiurbti į save. Vaikai visvien kvatojo ir linksminosi.  
  - O aš žinau kodėl šiandien saulės danguj nėra! Jos įjungt nespėjo, - vėl Joris pradėjo kalbą.  
   - Meluoji, saulė netuli mygtuko!
   - Turi turi, ten kur nosis! Nemeluoju.
   - Baik tu, Jori, kur matei saulę su nosim? - nepatikėjo Barbora.  
   - Saulė visada su nosim, tik ji nusisukus nuo mūsų. Mes matom tą pusę, kur su plaukais. Mėnulis irgi nusisukęs, tik jo plaukai nudžiuvę. Todėl ir tamsiau naktį, - nesutriko Joris ir pats pradėjo juoktis, įsivaizduodamas mėnulį, panašų į pliką dėdę su didžiule nosimi. Kaip kaimyną Praną iš tėčio garažo.  
   Būzis kišenėje net žvygavo iš džiaugsmo.   Linksmumas buvo neišpasakytas. Bet koks keistas dalykas - to džiaugsmo užteko visiems - ir Būziui, ir Joriui ir kitiem vaikam.   Džiaugsmo vagišiui linksmumas pradėjo net nebetilpti! Jis kikeno, visas kretėjo kol išsirito iš Jorio kišenės ir nuriedėjo link kitų vaikų būrelio, kurie tuo metu iš kaladžių statė namus.  Mykolas ir Vilius ginčijosi:
   - Tavo namas netikroviškas, nebūna ant tokio mažo stogo trijų kaminų, - čia Mykolui neįtiko Viliaus namas.
   - O pas mane būna. Vienas kaminas pagrindinis, o du kaminai atsarginiai - o kas tada, jeigu pagrindinis kaminas dūmais užsikiš?  
   - Dūmai nieko neužkiša, jie dar labiau skysti nei vanduo.
   - Na ir kas.   O jeigu kamine bus varnos lizdas, kaip pas prosenelę kaime? Tada dūmai ir užkiša kaminą. O aš dėl to ir turiu dar du atsarginius kaminus!
   Vaikai ginčijosi ir net nepastebėjo, kaip pas juos kikendamas atsirito Būzis.  
   - Pažiūrėk, tavo name pilna dulkių, tu nevala! - šaipėsi Mykolas, rodydamas į Būzį.  
   - Čia visai ne mano tos dulkės, - atšovė draugas ir griebė džiaugsmo vagišių, norėdamas jį išmesti.
   - Ai, oi! Nekutenk! Paleisk! - sucypė Būzis ir pradėjo dar labiau kikenti, - jūs mane juokinat! Skysti dūmai ir varna kamine – kaip juokinga!
   - Kas čia dabar? Kalbantis dulkių kamuolys?!
   - Aš Būzis, aš ne dulkės.
  - O ką tu darai mūsų grupėje?
  - Vagiu jūsų džiaugsmą ir taip linksminuos. Bet kad aš jau visas pilnas pilnas tų džiaugsmų, o jūs visi dar geros nuotaikos. Aš jau net garsiai kikenu - ir Būzis pradėjo krizenti.
  - Žinoma, tu juk vienas, o mūsų daug – paaiškino Vilius, -  tau niekaip netilps visas mūsų linksmumas. O jeigu tu iš juoko sprogsi? Bus daug dulkių? Ir tave auklytė susiurbs arba sušluos tada. Kai tau bus to džiaugsmo perdaug, geriau jau kam nors atiduok.
  Mykolas ir Vilius šypsojosi – iš tiesų jie buvo geriausi draugai ir visai nesipyko, o tik draugiškai ginčijosi – dėl įdomumo.
  - O kaip man jį atiduot? Aš nemoku.
  - Nežinau. Na, nueik ar nusiridenk ir pasiūlyk, ar kaip panašiai. Tik suaugusiems nesiūlyk – jie viską sugadins, - Vilius grupėje buvo vyriausias ir mėgo visus mokyti.
 - Žinau, dideli žmonės dažniausiai bumba ir nieko nesupranta.
 Būzis labai džiaugėsi patekęs į darželį ir tyliai pakampėmis ritosi tolyn. Vilius ir Mykolas smalsiai ropojo iš paskos – na ar kasdien pamatytsi kalbantį džiaugsmo vagį, tokį panašų į paprastą dulkių kamuolį.
 Po staliuku prie virtuvėlės Šarūnė su Kamile žaidė burtų dieną, o prie žaislų spintos Saulius vienas kūrė filmą. Bet jis  neliūdėjo ir vienas – juk kūrėjai moka taip dirbti.  
  Būzis ridenos ten, ritosi šen – visur įdomu. Vieni juo stebėjosi, kiti kvietė žaisti, bet niekas neskriaudė ir nesipravardžiavo. O kodėl dabar džiaugsmo vagišius turi būtinai gyventi pas ką nors po lova? - šovė staiga jam tokia mintis, - o ką,  jei jis pasiliks darželyje? Naktį tylutėliai pralauks, o nuo suaugusių tai jau jis tikrai moka slapstytis!
Paprašys vaikų ir jie Būzį pamokys atiduoti dalį džaugsmo kitiems - pasidalinti. Na, kad nesusprogtų. Būzis, atrodė,  net išsipūtė  iš malonumo nuo tokio savo atradimo!
   Atėjus vakarui, vaikus vieną po kito išsivedė namo. Joris su draugais dar bandė ieškoti Būzio, bet vagišius saugiai palindo po šluota – nieko, ryt jis pasirodys ir Joriui. Ryt, o šįvakar jis lieka darželyje kantriai laukti kitos dienos. Kitos dienos vaikų darželyje.