Ziabkutės negalia

Netikėtai pasirodęs tarpduryje ir skleisdamas nepažįstamų moteriškų kvepalų aromatą, beveik sutuoktinis Gataveckas tarė:

- Supranti, aukseli, santuoka - atsakingas žingsnis! Išbandykime savo jausmus! Sukrėskime išblėsusius santykius!

Sprendžiant iš kvepalų, sukrėtimas jau prasidėjo.

Ziabkutė manė, kad jiedu įsimylėję, bet pasirodė, kad santykiauja. Kiekviena moteris serga liga, kuri vadinasi „durnė, beviltiška durnė“. Visos, kurios purkštauja: Tik ne aš! - apdovanotos palaiminga skleroze.

Ziabkutės liga užsitęsė. Gataveckas grįždavo, išvažiuodavo ir vėl grįždavo, sakydamas: „Aukseli, tu geriausia! Aš žinau - galų gale mes tikrai būsime kartu! „

O paskui vėl išvažiuodavo, kad patikrintų savo jausmus, lygindamas juos su kitais jausmais.

Migruojančios kometos beribiame kosmose judėjo maždaug tomis pačiomis elipsinėmis orbitomis - tai pasislėpdavo kažkur už tolimojo Plutono, tai prašapdavo Orto debesyje, tai išnirdavo visai čia pat - uodega per pusę dangaus. Tik Gatavecko orbitos periodas buvo skaičiuojamas ne metais ar šimtmečiais, o savaitėmis ir mėnesiais.

Svetimų kvepalų aromatas pamažu kito nuo lengvų ir šaltų tonų prie saldžių ir ilgesingų. Ziabkutė laukė. Galų gale jie tikrai bus kartu! Taip buvo pažadėta.

Gegužės mėnesį jis paskambino ir paprašė:

- Kaip gyveni? Viskas gerai? Aš tavęs pasiilgau! Klausyk, aukseli, šį savaitgalį važiuojame į kaimą, antresolėje mano senas raudonas švarkas, o kišenė prakiurus. Susiūk, gerai? Penktadienį atlėksiu pasiimti. Myliu tave, aukseli! Bučiuoju!

Ziabkutė išsitraukė dėžutę su adatomis ir siūlais, ir netyčia įsidūrė į pirštą iki kraujo. Labai skaudėjo. Bet kol ji dūrė į pirštą, abejotina kiekybės paguoda pagaliau susikaupė ir staiga liuoktelėjo į naują kokybinį lygmenį.

- Kaip tai “viską išmečiau”? - aiktelėjo kitą dieną apstulbęs Gataveckas. - Ar tau protas pasimaišė? O tas pilkas kostiumas? Ar atsimeni, kiek jis kainavo! Tau galvoj negerai! Tuoj pat atvažiuoju, rimtai pasikalbėsim! Pavėluosi į darbą? Aš palauksiu. Ką reiškia pakeitei spyną? Nedėkinga kvailė! Kvaila, kvaila, pamišusi idiotė!

Ir taip toliau. Ziabkutė nė neįsivaizdavo, kokias niūrias tamsumas Gataveckas jau seniai įžiūrėjo joje. Tik niekada ir nieko nesakė vien iš gailesčio.

Vėlai vakare, grįždama namo, ji atidžiai įsižiūrėjo - maišas su Gatavecko skudurais, paliktas prie šiukšlių konteinerio, buvo išverstas. Tikriausiai benamiai. O gal ir pats Gataveckas.

Anądien ji sėdėjo namie prie lango, galvojo apie visą tai ir nusprendė: gana - švarus lapas! Gataveckas buvo įleidęs šaknis visame bute. Nuo dantų šepetėlio, nudrengtų šlepečių ir puodelio su užrašu „I Love You Cutie! „ iki krūvos nutrintų detektyvų ant grindų prie sofos, išgeibusio kaktuso ant palangės ir seno palto antresolėje virš virtuvės. Kaip jo pilkasis kostiumas, taip ir paltas Gataveckui pritiko atsukus laiką maždaug penkiolika kilogramų atgal.

Kraustydama daiktus, tolimiausiame antresolės kampe Ziabkutė surado apdulkėjusį lagaminą su akordeonu. Kadaise jos močiutė svajojo, jog anūkė kada nors taps naujaja Ana-Sofi-Mutier. Tačiau muzikos mokykloje į smuiką prasimušti nebuvo nė menkiausios vilties, todėl nuspręsta Ziabkutę prakišti į akordeono klasę.

Ką gi - juk muzikai nėra ribų. Ziabkutė iš visos širdies nekentė akordeono, bet teko išmokti. Nieko nepadarysi. Beje, kai ji per baigiamąjį koncertą grojo Šuberto serenadą, muzikos genijus ir mokyklos gražuolis Palubinskas iš violončelininkų klasės pasakė, kad ji tik vieną kartą nepataikė į natą, bet šiaip visai neblogai…

Pirma valanda nakties. Bet juk nepaliksi visko iki ryto. Ziabkutė atsiduso ir išvilko du pilnus maišus prie šiukšlių konteinerių.

Visas kiemas kvepėjo šermukšniais, nakties tyloje švytėjo tolimos žvaigždės, žadėdamos kažką neįmanomą. Ir staiga viską aplinkui užliejo švytinti banga.

Sunki dulkėta užuolaida prasiskleidė, atverdama pasauliui dvylikametę Ziabkutę, nepataikiusią į natą tik vieną nereikšmingą sykį. Ji buvo įsitikinusi, kad gyvens ilgą, gražų gyvenimą, kuriame tikrai atsiras vietos džiaugsmui ir kokiam nors palubinskui ar petraičiui, genijui ir gražuoliui, nesvarbu, kokia ten jo pavardė.

Būdami dvylikos visi tiki stebuklais. Bet sumoje - nė vienos tinkamos natos. Nė vienos!

Ziabkutė atsiduso, koja prisitraukė medinę dėžę numestą prie šiukšlių konteinerio, atsisėdo ir atidarė dėklą. Pirštai nejučia viską prisiminė.

Ji taip įsijautė, maigydama seno akordeono klavišus, pabaigoje net ilgesingai užtraukė:

- O tu ateik, ateik į pasimatymą-ą ą-ą! Ateiki pas mane greičiau-u-u-u…

Netikėtai už nugaros pasigirdo pratisas vaitojimas. Persigandusiai Ziabkutei iškrito akordeonas, ji lėtai pasisuko ir beveik pabučiavo iš šiukšlių krūvos išlindusį nevalyvą pavidalą.

- Kaip šauniai pasirinkote vietą ir laiką! - pasigirdo gergdžiantis balsas. - Muzikuojate savo malonumui ar uždarbiaujate?

Į tai Ziabkutė piktai atrėžė:

- Geriau laikykitės atokiai, užuot kvailai pokštavęs. Vaikščioja čia visokie, žmones gąsdina!

Tamsus šešėlis užsivertė butelį, vienu mauku ištuštino likučius ir švystelėjo atgal į šiukšlyną.

- Negalėjau susilaikyti. Matote, muzikai niekada nebuvau abejingas. Tiesa, vienoje vietoje gerokai prašovėte pro natas.

Ir po pauzės pridūrė:

- Ziabkute, čia tu?