Pasiklydę paukščiaiNatūralumas! Ekologija! - skelbė viskas ir visur. Todėl ir mane, apsiskaičiusį XXI amžiaus žmogų, apėmė romantiškas noras pasimėgauti natūralumu ir aš nusprendžiau pasivaikščioti. Slankiojau keliu netoli tų pievų, kur ganėsi karvės. Mąsčiau apie visatą…. Žvelgdamas į žydinčius laukus svaičiojau apie savo egzistavimo grožį ir prasmę. Tada nejučiomis nuklydau galvoti apie kylančias kainas. Mano gražiosios mintys apie būties prasmingumą žlugo. Staiga prisiminiau, kiek šįryt sumokėjau už tą ekologišką ir natūralią grietinę, ant kurios nupiešta besišypsanti karvutė. Supratau kaip begėdiškai ji iš manęs išplėšė pinigus, ir visas svaigus ūpas vaikštinėti dingo. Ketinau suktis ir grįžti namo. Pakėliau galvą ir išvydau… karvę. Ji nebuvo panaši į tą, ekologišką ir išsiviepusią ant pakuotės, todėl atlaidžiai pažvelgiau į gyvulį. Karvė, seilėtu snukiu, aplipusi mėšlu ir musėmis, atrodė visai patenkinta. Pamaniau, jai juk nerūpi nei infliacija, nei gyvenimo prasmė ir net tas faktas, kad baugi jos antrininkė mane varo į visišką egzistencinę krizę. Karvė sumūkė, be jokios sąžinės graužaties padarė garuojančią krūvą tiesiai man prieš akis ir nuklibinkščiavo tolyn.
Būtų neteisinga teigti, kad mano pasivaikščiojimas nebuvo labai romantiškas. Mane taip įkvėpė natūrali karvės prigimtis tiesiog ėsti ir buku žvilgsniu žvelgiant kepti tortus pievoje, kad paėmiau į rankas… kompiuterio klaviatūrą ir surezgiau šiokį tokį pasvarstymą, dedikuotą karvei:
Teisingiausiai gyvenimą suvokia gyvulys, šiuo atveju – karvė. Ji regi tik tai, ką mato akys, jos galvoje nesisuka kvailos, logikos neturinčios mintys, kurios bet kurią akimirką tai paneigia, tai patvirtina savo ir viso pasaulio egzistavimą.
Karvė neturi gyvenimo tikslo, ji turi tikslą gyventi. Ilgai mąsčiau, ar karvė ekologiška ir natūrali. Vis dėlto, apsvarstęs jos virškinimo sistemos įtaką klimato kaitai, sprendžiu, kad - NE. Tuomet kyla klausimas, kaip iš tokios neekologiškos karvės atsirado mano ekologiška grietinė?
Savo šedevrą rodžiau daug kam ir visi tik suglumę dėbtelėdavo į mane, pasiūlydavo prisėsti, paklausdavo, ar man viskas gerai, ir kažką nutylėdavo. Štai taip ir pasibaigė mano egzistencinė krizė karvės akivaizdoje.
