Trumpas eilėraštis

Plaukai bangavo, o vandenys, upe žemyn plaukią,
nusinešė atspindžius debesų, medžių, tiltų
ir išvyniojo tai kitame pienių ir drugių lauke.

Dvigubas buvo raištis, kad plaukai neišsipiltų.

Kad tyla jų neišsiskleistų.
Tuo tarpu – lyg nežinojimų tėkmės – vandenys
į žemupius leidosi, prislėgtos glaisto
naujų atspindžių ir grįžti nebandė, nes

nemokėjo. Gi plaukai mokėjo. Patvinti.
O kristi – tik kaip beveik stingstantys kriokliai,
surakindami įšalu tai matančiojo mintį,
prasiskolinusią vaizduotei aukščiams reikliai.