*112104062023

Šiai dienai pasirinkom avinėlį
balčiausiom vilnom ir
nuskynę pamerkėm šalia kitų

mėlyniausiom, rausviausiom,
žaliausiom ir tokiom, kurių kaip
gyvas nebuvau matęs,

Senas taksistas išgirdęs adresą
net nesirūpino vest į navigaciją
ir mūsų elektromobilis begarso išėjo.

Tiesa buvo, kad tai galėjo nutikti betkur
betkada, o svarbiausia galėjo niekad
ir nenutikt.

Ekrane sužibo Genovaitės vardas,
o balsas pranešė, jog kai rado Joną:
-Jis sedėjo lovoje ir valgė bananą.

Tėvas kaip tik sakėsi,
kad nesupranta kodėl:
-aš nežinau, kad esu senas.

-aš tiesiog esu, tik oro trūksta.
Kai pamačiau savo brolio veidą,
kažkodėl šalia jo buvo mama, jo,

neturiu žodžiu nusakyti kompozicijai,
kuriai teko likti už nugaros
tam, kad bent akimirkai visi galėtume

saugiai pabirti. Sako Jis išėjo rytoj naktį,
septyni šimtai metų seniai nebesvarbu
akimirką liudijau:

improvizacijas likimo ant anatomijos
skruostikaulių suauginus
palydėtas saules.

Ne mano. Tuo mes ir skiriamės,
šituo esame mes.
-Labas.

Tu žvelgei į save it sapnuodamas,
kad matai save vilnom balčiausiom
apklotą, bet aš žiūriu tiesiai į tave

kol tavo mama rodos net netiki,
kad čia tikri
esam

todėl netrukus išnykstam
be garso, apdulkėjusiu Renault
dar sapnuoju Indiją,

kaip ten augina ananasus,
o jie atrodo lyg matytum
lauką kopūstų

pasakoju draugui telefonu.



112004062023