Snaudė

Grožėjausi dangaus mėlynumu
ir jame debesų atspalviais – buvo keli jie
kaip užuolaidos atviruose languose namų,
iš plunksninių niekuomet nelyja.

Džiaugiausi ir plentu, medžiais abipus –
ąžuolų alėja, gal kaštonų, gal klevų..,
vaivorykštė, prie horizonto prilipus,
paletėje spalvų ne viskas blaivu,

mėgavausi kava, truputėlis rūgšties,
vos juntamas, vadinamasis
aukščiausias lygis, nepalikdamas jokios rakšties
praslydo gomuriu, malonumui nereikia masės,

kaip ir žvilgsniui, kuriuo barista
žiūri į mano kaimynės kojas,
ir tobulai beveik-nenusišypsoti išdrįsta,
nors kojos ką tik jam pačios šypsojos.

Mėgavausi ausinėse fortepijono pasažais.
Deutsche Grammofon pasiūlo sutartį ne visiems,
šitiems pirštams duota ypatinga vėsa – žais
atoslūgiais, paskui potvyniais, paskui apsems.

Valanda prie vakaro prisiglaudė ir snaudė.
Buvo labai smagu.
Lepinau save beviltišką savanaudį
nieko negalvojimu, teisindamasis – nes miegu.