*133203302023

Srovė mus nešė dieną ir naktį,
Jis kėlės ir gulės, kartais apsimesdavo,
kad darbas čia tampo ratais

kasdieną skirtingais keliais,
per sąmonę ir ne,
į sveikatą spalvotų velnių gėrėm

ir jie vesti bandė it aklieji akluosius,
tik neužmink ten, kur
tarp plytelių tarpas,

pusryčiams grikiai,
daiginti dvigubam esspreso 
dugne atspaudė pranašystę

-Jei Dievą sutiksiu,
ką jam pasakyti?
- keturis mėnesius,

dieną ir naktį,
mus nešė srovė,
ten kur dvi didžiulės gyvatės,

prieš dvidešimt metų
palaiminimą
davė,

naktį ir naktį,
dugne, kai jis
virsta į skliautą -

aš ieškau balso.
- širdį pasaugok,
jai čia kaip protui,

nėra ką veikti.
Ei! valtelė sustojo,
ir aš netikėtai sustingau,

Prancūzparky, prie kiosko
chačiapurių, akmeninio
grindinio

it žaibo nutrenktas
strigau kaip vaizdo skambutis,
nukepus modemui

užpylė akis, nesukramtyta tiesa,
haliucionacijas metė -
smegenyse cukraus deficitas.

Kai tai supratau,
prasidėjęs buvo jau žaidimas,
jie kairę iškėlę,

garsiai skaitė nurodymus,
kuriuos siuntė openAI
algoritmas.

Dieve Dieve,
ar galiu vardu,
ar galiu „tu“

atvykau čia atnešti žinių,
kad žemėj baisu,
ji apaugo karu,

kiek ieškočiau kelių,
dieną ir naktį
rodos vien ratais einu

eilės vidurį, už nugaros
kaip Magritte paveiksle
pats prieš save stoviu

kad pasakyti
jog laisvėn reikia paleisti
Žmogų Juodu Liežuviu.

133103302023