MB

Klausiausi kaip MB (Muilo Burbulai)
sproginėja susidūrę. Susidūrę. Sproginėja.
Skamba tais akimirksniais absoliučiai tobulai.
Na o spalvos tylos ir atspalviai – visa giminė, ją

tik dar labiau įelektrina,
įjautrina, išbalansuoja ir tada ji nebliūkšta,                     
su pagreičiu norisi iš jos išlėkt, gryna
euforija, lyg būtum pramušęs lukštą

nežinojimo kas dar, o kas dar, o
kaip ten viskas į antrąjį viską įsminga,
ar laikas į antrąjį laiką plačiai atsidaro,
ar stingstant jausminga,

ar priklausai dar vienai rūšiai,
ar viską pasiėmei, ką susirašei,
ar pakankamai permatomi tavo drabužiai,
(ir taip toliau ir panašiai).