Laikas bėga, o aš ta pati.
Kuo tapsiu užaugus?
Lemtis tokia tyli...
Išjungiu šviesą.
Akmuo, giliai gerklėj užstrigęs,
nenuryjamas ir neperskeliamas perpus.
Mano kambaryje tarpsta vandenynas.
Esu jame.
Laukiu, panirusi nežinomybėje.
Gal tai ašarų jūra?
Kur aš?
Ar šis mėlis tikras?
Gulėdama svarstau,
Apie ką visa tai...
Koks tai vandenynas?
Daug žadantis ar...
Mėlynas. Tik mėlynas.
Ir nieko daugiau.
Ir šita lova – tai ne laivas,
O tik blankios šviesos pažadinta
vaizdinių lavina galvoje...
Pavargusi ranka šukuoja beveidę tuštumą.
Per daug čia klausimų.
Laikas miegoti.