krasnūcha-faking-notinghilas

Tuo metu ji buvo susidėjusi su vienu gerai žinomu sostinės banditėliu, bet aš nesukau dėl to galvos ir manęs tai negąsdino. Kai tas veikėjas išvykdavo tvarkyti savo tamsių reikalų, ji pasirodydavo ant slenksčio su buteliu Moët ir pamušta lūpa arba mėlyne veide. Nežinodamas, nė nepastebėtum – viską dengdavo storas grimo sluoksnis ir didžiuliai tamsinti akiniai.

Po kelių taurių beveik visada paplūsdavo ašaromis. Nieko neklausinėjau, o ji nesidrovėdama raudojo mano glėbyje. Paskui pasiprašydavo į vonią, pasiimdama ir talpią, brangios odos rankinę. Laukdavau išjungęs šviesą ir uždegęs žvakes, kad išėjus jai nereikėtų drovėtis užpudruotų žymių.

Gerokai užtrukusi, ji sugrįždavo beveik tokia, kokią buvau pratęs matyti televizijoje ir žurnalų viršeliuose. Įžengdavo gundančiai dėliodama ilgas kojas, plevendama šilko nėriniais ir skleisdama brangų parfumą. Kaskart man užimdavo kvapą vien pagalvojus, kad štai – ji pas mane, atėjo į mano kuklų nuomojamą būstą. Nuo tos akimirkos, tik rytui brėkštant mums pavykdavo pasikalbėti. Kartais pokalbiai būdavo gana atviri, bet tada man tekdavo prikąsti liežuvį…




– Juk tau šitaip negerai, – sakau, paliesdamas nuogą jos petį.

Gulime užkaitę ir rūkome, garsiai iškvėpdami dūmus į palubes. Bet dabar ji nuima mano ranką, pareikšdama, kad aš nei velnio nežinau, kad ne man spręsti ir panašiai.

– Ką tu išmanai? – galiausiai rėžia. – Nuomoji vieno kambario butuką kažkur Krasnūchoje*... Ką tu supranti apie gyvenimą?
– Čia irgi verda gyvenimas, – šypteliu.

Man sunku žiūrėti jai į akis, kai jos žaisminga nuotaika paryčiui staiga pasikeičia. Mėginu viską užglaistyti, nuleisti juokais, tačiau ji negali sustoti.

– Ir išvis, kaip gali taip kalbėti? – mosteli dailia plaštaka. – Jis dievina mane, stačiai nešioja ant rankų. Tik tie pavydo priepuoliai… Bet ką tau pasakoti...

– Tiek to, nekalbėkime apie tai, – bandau nukreipti nevykusį pokalbį. – Gal pagaminti pusryčius?
– Ačiū, nereikia.
– Gal bent kavos?
– Nenoriu aš tos kavos!
– Kodėl gi? Kava gera, braziliška…
– Liaukis, – pagaliau ji pažvelgia į mane – akys didelės, gražios ir šaltos kaip ledas.
– Jau išeini, – klausiu, nes ji pakyla ir ima rankioti išmėtytus savo daiktus. – Taip, – atsako. – Jis grįžta vakare. Reikia susitvarkyti.

Paskubom sumeta nėrinius ir šilkinius į rankinę, tuomet pradingsta vonioje. Girdžiu kaip tvarkosi ištisą pusvalandį, tada pasirodo su tais nepramušamais akiniais ir leopardinio rašto skara, dengiančią plaukus ir kone pusę veido.

– Išeinu, – praneša, tarsi pats nematyčiau.

Klausiu, kada vėl tikėtis svečiuose, bet ji nieko neatsako. Atsigręžia akimirkai ir pamoja pirštų galiukais.

– Atia, – pasako be jokios emocijos.
– Iki, – atsakau.

Durys užsitrenkia. Girdžiu kaip aukštakulniai nubilda laiptais.

Likęs vienas, apsidairau. Nesu labai jau tvarkingas, ypač kai iš vakaro nelauki svečių. Tačiau visi daiktai savo vietose. Žinoma, prabangos nėra, bet daugelį dalykų susitvarkiau savomis rankomis. Gal todėl man čia jauku ir miela. Tik viduje kaskart velniškai tuščia – lieka tik sujauktas patalas, lūpų dažai ant taurės, ilgai tvyrantis jos kvepalų šleifas.

Vonioje randu palikta tušą. Buteliukas apytuštis. Pamiršo. O gal tiesiog paliko kaip šiukšlę. Turbūt mano būstas, kaip ir visas mano gyvenimas jai atrodo tarytum viena didelė šiukšlių dėžė, į kurią ir pati iš silpnumo retsykiais slysteli ir nupuola.

Bet pradžioje viskas buvo kitaip. Ji likdavo iki vėlyvos popietės, neatsisakydavo į lovą atneštos kavos. Kalbėdavomės susiglaudę, jausdami vienas kito pirštus delnuose. Svajojome, mylėjomės, žiūrėjome lengvus savaitgalio filmus per TV.

– Tu visai nepanašus į Hju Grantą, – kartą nusijuokė.
– Matyt, kad ne, – sutikau.

Už lango iš lėto snyguriavo, buvo gražus šeštadienio rytas. Pusiau gulom sukritę fotelyje žiūrėjome „Noting Hilą“, siurbčiodami saldžią arbatą ir grauždami sviestinius kruasanus iš Statoilo. Niekur nereikėjo skubėti.

– Kaip miela, – pratarė ji, kai drovus filmo herojus ištiesė puokštelę gėlių Džiulijai Roberts, jos ištaigingame apartamente išklotame baltų rožių kaskadomis.
– Tai tik gražus filmas, – šyptelėjau tada.
– Tu netiki gražiomis istorijomis?
– Tikiu. Bet tai ne apie mus.

Nusijuokėme vienu sykiu, o kai nutilome, vis dar žvelgdami vienas į kitą, pajutau geismą jos akyse. Likusios filmo dalies mes jau nematėme.

Bet atėjus rytui, ji kaskart tapdavo vis atšiauresnė. Atsisveikindavome kone susipykę. Viskas baigdavosi kvailais apsižodžiavimais, galiausiai – mano atsiprašymais nežinia už ką. Regis, jai kliūdavo viskas: mano butas, mano nepakankamai perspektyvus darbas, mano nuoširdūs bandymai pasikalbėti. Nesistengiau įsiteikti, tačiau visada pirmas imdavau gesinti įsiplieskusias kibirkštis.

– Su manim sunku susipykti, – pasakiau vieną rytą, aistroms jau nurimus. – O gražioms moterims – ypatingai.

Ji kreivai šyptelėjo, tarsi pritardama, tarsi apgailestaudama.

– Tu tikrai kažkoks neužmušamas, – užsidėjo akinius ir pradingo už durų iki kito karto.

Taip jau susiklostė – niekuomet nežinojau, kada ji vėl pasirodys. Slinkdavo dienos, savaitės, kartais praeidavo ištisas mėnuo. Atsirasdavo visada netikėtai. Galbūt, pasipuošusi naujais akiniais, vilkėdama dar brangesnius kailinius, mūvėdama vis kitus žiedus su deimantais – tokių dalykų niekada neįsimindavau. Lygiai taip ir tą paskutinį kartą…

– Štai, paimk, – ji ištiesia šampano butelį. – Ar galiu užeiti?
– Jau užėjai, – pasakau, laisva ranka padėdamas išsinerti iš kailių.

Šįkart neatrodo nusiminusi. Vis dėlto, kai nusiima akinius, ant skruosto sirpsta įprasta užpudruota mėlynė.

Kai uždarau duris, ji nusitraukia maskuojančią skarą, išleisdama kvapnias šviesių plaukų sruogas, tuomet apsidairo. Veidu nuslenka vos pagaunamas nuostabos ir pasidygėjimo šešėlis, lyg buvimas mano namuose jai pačiai atrodytų sunkiai tikėtinas.

– Čia tau, – įduoda kaspinu perrištą dėžutę. – Praėjusio gimtadienio proga.
– Na, dėkui.
– Juk kovą?
– Taip, – atsakau. – Tavo gera atmintis.

Dovana įtartinai kliukteli rankose. Atidaręs dėžutę, randu nedidelį butelaitį.

– Oho, tikras konjakas!
– Aš nelabai suprantu,  – ji numoja ranka.
– Kurvuazje! – iškilmingai perskaitau. – Matyt, koks moteriškas gėrimas?

Ji gūžteli, o aš nusijuokiu.

– Kur-vu-az-je! – pakartoju paskiemeniui.

Tik dabar ji prunkšteli, delnu suduodama man per petį. Žinau, jai patinka vulgarūs juokeliai.

– Šitas tau, – pasako beveik meiliai. – O man, prašau, atidarykite šampės.

Atsinešu dvi aukštas taures ir stikliuką, mat jokios konjakui tinkamos taros neatsiranda. Numanau, kad tas gėralas nugvelbtas iš žmogėdros atsargų – šitaip mintyse vadinu jos verslininką banditėlį.

– Nagi nestovėk kaip medinis, – ji įsitaiso ant sofos, žvelgia pro nuleistas blakstienas, pirštai žaidžia krintančiomis plaukų bangomis. Tuomet ir pati lėtai išskiemenuoja: – dar-pri-si-sto-vė-si.

Balsas skamba lyg medus ir aitrioji paprika tuo pat metu. Prisėdu šalia. Kurį laiką klastingai šypsomės vienas kitam.

– Būk sveikas!
– Būk sveika!

Ji ištuština taurę vienu ypu. Tuomet ištiesia ranką, pirštu parodydama mano atsineštą stiklą.

– Nori mane nugirdyti? – šypsausi, paimdamas konjaką.
– Girtas tu labai geras, – ištaria ir pasislenka arčiau. Pajuntu nuogus kelius slystančius mano šlaunimi.

– Tu toks geras, kai išgeri, – šnabžda, apsivydama kaklą rankomis. – Ar žinojai?

Staiga ji pašoka ir apsižergia mane. Žvelgia tiesiai į akis, paskui tik į lūpas. Tuomet palinksta artyn, man į veidą dvelkteli karštas šampaninis alsavimas.

– Ar žinojai tai? – pakartoja.

Tyčia delsiu, laikydamas ją glėbyje ir glostinėdamas plaukus krintančius ant pečių. Surenku juos į sruogą ir iš lėto sugniaužiu. Jos oda perbėga šiurpas.

– Nejau man reikės maldauti? - išgirstu kone priekaištą.

Dar stipriau suimu plaukus ir jos veidas užvirsta viršun. Tą nederamą žodį pratariu taip tyliai, jog galėtum suprast tik iš lūpų. Bet ji išgirsta. Skausmingai užmerkia akis, kartu su atodūsiu ištrunka dejonė.

– Kekšė! – šnabždu jai į ausį. – Kokia gi tu kekšė!

Išpuoselėti nagai susminga man į nugarą, pasigirsta prislopintas riksmas lyg skverbčiausi pirmą kartą. Tas riksmas – visada tartum fejerverko šūvis, skelbiantis maratono pradžia. Visą naktį šnabždėsiu jai nešvankybes, o kai nutilsiu, ji dusdama reikalaus nesiliauti, maldaus negailėti jos, prašys visko dar stipriau, dar šiurkščiau, dar gašliau...

Pabudę ryte, mes ilgai nekylam iš lovos. Bet ji nesiglausto. Guli nusigręžus į langą. Jis uždengtas naktinėmis užuolaidomis. Vis dėlto per ploną audinį jau matyti, kad brėkšta.

– Ateik, – pasakau ir mano delnas nuslysta dailiu klubo išlinkiu. Šiltas kūnas tuoj atsiliepia į glamones. Taip ją ir paimu. Ankstyvoje tyloje jos šauksmai skamba daug garsiau, sakytum, lyg tyčiniai. Delnu užspaudžiu juos, girdžiu kaip ji dūsta, pajuntu kaip bando įkąsti, kaip drasko mano rankas, siekia pečius, veidą, nugarą… Bet tada akimirkai liaujasi, įsitempia lyg styga, kūnu perbėga drebulys, paskui ji suglemba krečiama nevalingų konvulsijų. Veidas paplūdęs ašaromis, lūpos virpčioja, ji nieko negali ištarti. Apglėbęs laikau, kol pamažu viskas nurimsta.

– Gyvulys, – ištaria kažkaip graudžiai ir atbula ranka trenkia man į krūtinę. O tada nusigręžia ir pakartoja: “gyvulys-gyvulys-gyvulys”. 

Norėčiau vėl paimti ją į glėbį, priglausti prie savęs, bet dabar nedrįstu.

– Man baisu… – pasako užuolaidoms. – Kartais man baisu, kad negalėsiu daugiau su niekuo mylėtis.

Aš tyliu, o ji guli nejudėdama ir žiūrėdama į prakeiktą langą. Pridegu dvi cigaretes. Tylomis rūkome lovoje. Paskui lyg nieko nebuvę, kalbamės apie šį bei tą. Daugiausia apie tai, kad ji norėtų atidaryti nuosavą verslą, mat grupė laikinai sustabdžiusi veiklą. Suprantu, kad žmogėdrai jos gastrolės ne itin patinka. Ji atkakliai bando mane įtikinti, kad šiaip jis geras žmogus, bet viskas tik dėl ŠITO. Pasakau, kad jie neturi bendrų vaikų ir iš esmės jų niekas neriša.

– Tu tikrai neprapulsi. Grožio salonai dabar ant bangos. O dar tavo vardas...
– Tu nieko nesupranti, – šaltai atrėžia. – Žinoma, aš pati galiu save išlaikyti, bet tu vis tiek nieko nesupranti.
– Ko nesuprantu?
– O ką tu gali suprasti? – meta per petį.
– Juk kalbam apie tavo verslą?
– Na ir ką?
– Tik noriu palaikyti tave...
– Palaikyti? – nusijuokia. – Žinai, jeigu esi toks gudrus, kur tuomet pinigai?

Šitą frazę, matyt, buvo girdėjusi iš savo draugužio. Kaip visada ji pataiko į skaudamą vietą, bet aš atsakau, kad mūsų įmonė dar jauna, kad ne viskas iš karto.

– Be to, – nusišypsau, – jūsų pasirodymas mums brangiai kainavo.

Ji nieko nesako. Žaidžia su grandinėle paskendusia tarp nedidelių standžių krūtų. Žvelgiu į taisyklingą veido profilį lango fone. Kažin kada lioviausi stebėtis matydamas ją savo lovoje. Bet dabar ir vėl prisiminiau tokią švytinčią, tokią kerinčiai mielą mūsų įmonės vakarėlyje...

Užsakėme madingą merginų grupę ne todėl, kad mums gerai klojosi, – kaip kartas, dėl krizės metai buvo itin prasti. Tiesiog norėjome parodyti chebrai, kad viskas gerai ir įmonės reikalai eina į kalną. Kainavo išties velniškai daug - tąkart paklojome beveik visus užkaltus pinigus.

Mūsų pobūvis vyko vieno sostinės viešbučio salėje kažkelioliktame aukšte. Ji išsyk prikaustė mano dėmesį. Buvo visai nepanaši į nepasiekiamą žvaigždę, atrodė šilta ir draugiška visiems aplinkiniams.

Prasidėjus pasirodymui, mūsų žvilgsniai vis susitikdavo, įtikinėjau save, kad ji šypsosi visai ne man, o šėlstančiai publikai. Vis dėlto, kažkaip nujaučiau, jog kas kartą salėje ieško būtent manęs. Ir vėl nurašiau tai psichologiniam triukui, manydamas, jog esu tas pirmas pasitaikęs  draugiškas veidas, kurį atlikėjai išsirenka minioje ir mato tarsi jį vieną.

Tuo metu buvo pats Kalėdinių vakarėlių įkarštis. Pasirodymui įpusėjusi, ji mielai stvarstė šampano taures. Paskui su visais rūkaliais nusileido liftu į viešbučio kiemą. Drauge su dūmais ore sklandė pokštai, juokas ir visos tos kalbos, kurių kitą dieną niekas neprisimins.

Stovėjau atokiai, bet mūsų žvilgsniai vis susitikdavo. Ji juokėsi vis garsiau, o akyse degė tai, kas vadinama velniškomis kibirkštimis, nors veikiau, tai buvo šventinė euforija, pakurstyta putojančiais šampano purslais.

Kai visi išskubėjo atgal, ji stipriau įsisupo į kailinius ir liko surūkyti dar vieną cigaretę. Prisidegiau ir aš. Žinoma, liko ir plepys Andrelis, nors visai nerūkė. Netikėtai atradęs, jog anksčiau gyveno kaimynystėje, jis be perstojo pliauškė apie gimtąjį rajoną, bendrus pažįstamus ir visas šunybes, kurias krėtė mokykloje.

– Tai jis tavo pusbrolis? – Andrelis išpūtė akis. – Geras! Mes su Keša juk ugnį ir vandenį! Vienam suole sėdėjom! Juk mes ir palikome rūbinėje tą dėžę su laikrodžiu, paskui visą šulę evakavo! Atsimeni?
Ji mandagiai linkčiojo vis nusijuokdama, tačiau pati įterpdavo vos vieną kitą žodį. Tuo tarpu Andrelis pagavo nanumaldomą įkarštį. Neužverdamas burnos bėrė įkaušusio žmogaus sąmojus, sakytum, dabar būtų jo
gyvenimo performansas.

– …O vasarą su dešimtokais užmūrijom darbų klasės sandėlį! – krykštavo jis, atskleisdamas ir kitas mokyklines paslaptis: kaip jiedu išderinę pianiną tam durniui Zablockui, degtukais užkišę spyną prieš matkės kontrolinį, net nugvelbę klasės žurnalą ir taip toliau.

Atsirėmęs į koloną, pūčiau dūmus ir šypsojausi stebėdamas pokalbį.

– Negali būti! – staiga ji nusijuokė garsiau nei prieš tai. Juokėsi ilgai ir skambiai, vis pažvelgdama į mane, tarsi negalėdama atsistebėti atradusi tokį pokštininką, tarsi prašydama pagaliau ją išgelbėti.

Tuomet ir aš pratrūkau juoku, o Andrelis akimirkai nutilo, lyg kažko nesupratęs. Bet tuoj ir vėl išsišiepė paakintas tokios sėkmės.

– O tas sprogimas per Naujaką! Ir žymė ant mokyklos sienos! – jis padarė iškilmingą pauzę, o tada kirto lemiamą smūgį: – Spėk kieno darbas?
– Gal juokauji!  – ji žvelgė į mane, leipdama kone iki ašarų.
– Aš tau sakau! – spygčiojo Andrelis. – Vos spėjom išnešti mieles kai atvažiavo policija…

Jis tratėjo, kol ėjome vestibiuliu, netilo ir lifte, ir mums grįžus į pokylių salę. Visą laiką akies kraštu stebėjau ją, ir kai pamačiau nuo pečių slystant kailinius, pagavau juos, o ji trumpam atsigręžė ir dėkingai nusišypsojo. Tačiau tuokart taip ir negavau progos jai nieko ištarti.

Maždaug po valandos pasirodymas triukšmingai pasibaigė. Andrelis jau sunkiai vertė liežuvį, bet jam užteko proto paprašyti, kad sutvarkyčiau finansinius reikalus.

Jau eidamas koridoriumi, išgirdau grupės merginas ginčijantis drabužinėje. Pasibeldęs užėjau ir išvydau ją, bejėgiškai sukritusią ant kėdės. Ji kartojo, kad į paskutinį pasirodymą nevažiuos, kad yra nusikalusi ir nori namo.

– Dėjau ant visko! – nukirto, kaip tik man įėjus.

Kitos merginos pritilo ir susižvalgė. Parodžiau, kad viskas okey ir pamojau pluošteliu grynųjų. Kol mėčiau šimtines, jas skaičiuodamas ant spintelės, pokalbis tęsėsi jau ramesniu tonu.

– Tai gal kvieskis taksą, – išgirdau už nugaros.
– Tikrai, tegul važiuoja. Ką nors sugalvosim, ne pirmas kartas…

– Galiu nuvežti, – išsprūdo man netikėtai. Buvau išgėręs vos dvi taures – pakankamai, kad įgaučiau nebūdingo man įžūlumo, bet ne tiek, kad būtų pavojinga vairuoti. Suprantama, pasiūliau veikiau juokais, nei rimtai svarstydama tokią galimybę. Bet viskas pakrypo netikėta linkme.

– Tikrai galėtum? – paklausė ji, ir aš linktelėjau.

Nepaisant merginų protesto, ji užsispyrė važiuoti su manimi – ir taškas. Tuomet lyg sutarusios visos atsigręžė. Skėstelėjau rankomis, neva parodydamas, jog neturiu slaptų kėslų, jog esu patikimas ir sąmoningas pilietis.

– Mergos, ką darom? – pakibo klausimas.

Vėl įsiplieskė ginčas tarsi manęs nė nebūtų. Vis dėlto jas spaudė laikas.

– Ai, tegul varo. Suaugęs žmogus, lai elgiasi kaip išmano...

Tuomet ji pakilo ir susvyravusi įsitvėrė man į parankę.

– Čiau, braškės! – metė per petį.

Išeidamas dar pasiėmiau butelį vandens, kad visiems būtų ramiau ir atrodytų valdomai bei padoriai. Tačiau vos įsėdus į mašiną, ji paprašė sustoti prie degalinės.

– Aš greitai, – pasakė išlipdama.

Ir iš tiesų ji tuoj sugrįžo, rankose nešdama šampaną ir cigaretes.

– Važiuojam, – klestelėjo ant galinės sėdynės. – Čia juk galima rūkyti?

Nenorėjau prieštarauti, tik padaviau tuščią pakelį kratyti pelenams.

– O tu ne itin kalbus, ar ne? – ji pravėrė langą ir išpūtė dūmus.
– Visaip būna, – šyptelėjau atvaizdui veidrodėlyje.
– Na, nee… – nutęsė. – Tu nepliauški liežuviu.
– Ką turi galvoje?
– Pats žinai.
– Nesuprantu?
– Tikrai?
– Juk neskaitau minčių. Užtat mūsų Andrelis...
– Patylėk!

Pridėjau pirštus prie lūpų. Ji susijuokė.

Paskui kurį laiką buvo tylu. Važiuodamas naktinėmis Vilniaus gatvėmis, vis mesdavau žvilgsnį į ją, rūkančią tamsoje ir stebinčią mane primerktomis katės akimis. Sukau beprasmį ratą po miestą, tuomet man dingtelėjo, kad nepaklausiau adreso.

Ji užgesino cigaretę ir uždarė langą.

– Pas mane negalima, – pasakė, tarsi išgirdusi mano mintis. – Pakviesi į svečius?
– Nesu tikras ar tau patiks kukli viengungio irštva.
– Esu studentavusi, – mirktelėjo į veidrodį. – Mačiau visokių baisybių.
– Tik perspėjau.
– Malonu, kad perspėjai.

Tokiu būdu atsidūrėme mano bute. Ant stalo stovėjo neatidarytas butelis šampano, švietė prigesintas toršeras, tyliai grojo muzika. Aš sėdėjau fotelyje, o ji ištisą valandą žiaukčiojo vonioje.

– Nuvežk mane namo, – pasakė pagaliau pasirodžiusi tarpduryje. – Prašau…

Aš pakilau, padėjau apsivilkti kailinius ir mes išėjome. Visą kelią stojau kelkraščiuose, o ji bėgo į tamsą, paskui sugrįždavo. Bet vos pajudėjus, vėl stabdydavo mane ir bėgdavo tolyn.

– Nevažiuok į kiemą, – paprašė, kai buvome šalia jos namų.

Aš sustojau ir mes išlipome į šaltą ankstyvą rytmetį.

– Viso, – ištarė, metusi greitą žvilgsnį. – Nepyk.
– Viskas gerai. Man buvo malonu susipažinti.

Nutrintu makiažu ir paraudusiomis akimis, ji priminė veikiau paprastą merginą, visai ne tą glamūrinę žvaigždutę matytą ekranuose.

– Tu fainas, – nusišypsojo taip šiltai ir nuoširdžiai, net paskaudo. – Ačiū, kad parvežei.
– Prašau, – atsakiau, ir mes atsisveikinome.

Stebėjau ją nueinančią šaligatviu, kol pradingo už kampo. Nepaisant įvykių posūkio, nuotykis man buvo išties malonus. O netrukus ir visai pamiršau apie tai.

Bet vieną darganotą naktį pabudau, pažadintas skambučio į duris. Kai atidariau, ji stovėjo ant slenksčio kiaurai permerkta lietaus ir slėpdama prakirstą lūpos kamputį šlapioje kailinių apykaklėje. Pro virpančias blakstienas tekėjo ašaros ir akių tušas. Be žodžių įsileidau vidun. Ji išsyk metėsi į glėbį, ant mano peties išliedama visą skausmą ir širdgėlą. Stovėjome koridoriuje, regis, visą amžinybę, o ji nesidrovėdama raudojo be jokios paliovos.

Kai pagaliau nurimo, suradau švarius drabužius ir užkaičiau arbatos. Ji sėdėjo ant sofos, paskendusi mano marškiniuose, parietusi kojas po savimi ir laikydama garuojantį puodelį rankose. Atnešiau šiltą pledą, o pats įsitaisiau fotelyje. Visą naktį klausiau pasakojimų apie vaikystės vasaras kaime, pašėlusias studijų dienas, karjeros pradžią grupėje, tuomet – užgriuvusį populiarumą. Pamažu jos veidas giedrėjo, o aš vis kaičiau arbatinį ir pilsčiau į puodelius, kol pradėjo švisti.

– Kaip suradai mano butą? – paklausiau tada.
– Paprastai, – ji šyptelėjo. – Namas prie gatvės. Kavinės iškaba šalia laiptinės. Bordinės durys antrame aukšte.
– Na taip, tas šlykštus dermantinas ant durų, – nusijuokiau.
– Matai, kaip paprasta!
– Iš kur žinojai, kad būsiu namuose?
– Nežinojau… Nežinojau kur eiti…
– O jeigu būčiau ne vienas?

Ji gūžtelėjo, žiūrėdama man į akis.

– Pasakyčiau, kad supainiojau duris.
– Kaip sumanu.
– Jeigu kada būsi ne vienas, aš žinosiu kaip elgtis. Nepergyvenk.
– Gerai, – nusišypsojau ir aš. – Dabar man daug ramiau.
– Manai man trūksta dėmesio? – paklausė.
– Ne, nemanau.

Ji pažvelgė į žvakės liepsną ant stalo. Kurį laiką buvo tylu.

– Kaip norėčiau, – pasakė po valandėlės, – išvažiuoti, kur niekas tavęs nepažįsta, niekas nežino kas esi, nevarsto žvilgsniais, neseka kiekviename žingsnyje.
– Pavyzdžiui? – paklausiau.
– Norėčiau kur šilta ir nėra nė vieno lietuvio.

Ji prajuko ir tuoj susiraukė iš skausmo, pirštais paliesdama prakirstą lūpą.

– Neįsivaizduoji, kaip trokštu bent kelių dienų atokvėpio, – tęsė. – Kur nors toli, mažame pajūrio miestelyje arba laukiniame paplūdimy. Norėčiau šypsotis visiems sutiktiems žmonėms, matyti tikras šypsenas…

– Galėčiau surasti tokią vietą, – pasakiau.
– Galėtum, – atsakė vylingai.

Kitą kartą ji atklydo jau žinodama kaip viskas bus. Rankinėje turėjo du butelius šampano. Atrodė prislėgta ir nusiminusi, bet ne tiek, kaip aną kartą, nors veide ir vėl pastebėjau makiažu užglaistytą kraujosruvą.

– Man reikia išgerti, – pareiškė vos įėjusi.
– Galėtum paskambinti. Bent kažkaip pasiruoščiau.
– Nebūtina. Juk žinau kur gyveni.
– Manęs galėjo nebūti.
– Bet juk esi.

Aš linktelėjau, pritrūkęs argumentų.

– Atkimšti butelį? – paklausė, delnu paliesdama mano skruostą.
– Žinoma, – atsakiau.

Ji niekada neskambino. Niekada nedavė savo numerio. Niekada daugiau nekalbėjo apie atostogas. Keletą kartų užsiminiau apie tai. Jau galėjau leisti sau tokią kelionę, buvau suradęs gražių miestelių Ispanijos ir Graikijos salose. Bet ji taip ir neištaikė laisvų dienų, visuomet būdavo netinkamas metas.

Nemigo naktimis vijau iš galvos vaizdinius, kaip vejuosi ją bėgančią per bangas, pagaunu krykštaujančią ir verčiu ant šilto, jūros purslais skalaujamo smėlio; išnuomotu automobiliu mes keliaujame salos pakrantėmis, lekiame siaurais vingiuotais keliukais, ištiesę rankas pro atvirus langus gaudome šiltą vėją ir tropinės saulės spindulius; vakarėjant, suradę jaukią taverną, glaustomės terasoje, lydėdami jūron grimztančią saulę; skimbtelint taurėms, nutylime, jausdami vienas kito aistrą ir nekantrą… Užmigdavau tik paryčiui. Tiek prisisvajojęs, jau nieko nesapnavau. Suskambus žadintuvui, nubusdavau lyg sudaužytas…

– Man jau metas, – ištaria, vis dar nusigręžusi į užuolaidas.
– Gal kavos? – klausiu, iš anksto žinodamas atsakymą.
– Nebėra laiko.

Pakilusi, surankioja viską nuo grindų, prisidengia nėriniais ir išsprunka į vonią. Kaip visuomet gerokai užtrunka, o kavai dviese niekada nelieka kelių minučių.

– Vualia! – išeina jau apsirengusi. Užsiriša viską slepiančią skarą, aunasi odinius ilgaaulius.

– Kada vėl pasirodysi? – klausiu.

Tas klausimas jai nepatinka. Šaltu žvilgsniu apmeta buto sienas.

– Kaip tu gali šitaip gyventi?
– Čia švaru ir tvarkinga, - atsakau. - Man kol kas tinka.
– Su tais girtuokliais kaimynystėje?
– Pasitaiko ir padorių žmonių.
– Žinai, kartais man atrodo, kad tu čia ir liksi, su tais padoriais bomžais pašonėje.

Tie žodžiai mane užgauna.

– O tu? – klausiu. – Lauksi kol tave viena diena mirtinai sulups gerasis žmogus?

Jos akys žybteli.

– Ne tavo sušiktas reikalas! – šiurkščiai atrėžia. – Dėl manęs, gali supūti šitoj skylėj ir savo varganoj kontorėlėj už štukelę per mėnesį!

Tuomet pašoka nuo batų dėžės ir puola vilktis paltą. Prieinu jai padėti.

– Atsipisk, – nupurto mano rankas.
– Kaip žinai...
– Kaip žinai, – pamėgdžioja. – O tu ar žinai, kad visada prisiekiu sau, jog tai buvo paskutinis kartas!
– Nei aš tave kviečiu, nei laikau.
– Kaskart, važiuodama prospektu, matau vyrus gerose mašinose besišypsančius man, tik spragtelk pirštais! Nesuprantu, koks velnias atneša čia!
– Tai pirmyn, – netenku kantrybės ir aš. – Susirask savęs vertą bybį, o aš jau koks esu toks ir liksiu.
– Būtent! Visada toks sušiktai biednas ir teisingas! Nedrįsk man aiškint kaip turiu gyventi! Supratai?
– Na ir gerai, – staiga įsiuntu. – Gali daugiau nesirodyti! Manai visada galėsi išdygti čia, saugiai pasidulkinti ir pradingti?

Ji užsimoja, bet gerai nepataiko, tik įdreskia mano skruostą.

– Eik tu į visas keturias puses! – išrėkia į veidą, nors aš stoviu per žingsnį, stoviu vienomis glaudėmis ir nelabai išmanau, kur turėčiau keliauti.

Kelias akimirkas žaibuojame akims, bet aš nenoriu šitaip užbaigti.

– Atleisk, – kaip visada pirmas sutramdau pyktį ir bandau viską užglaistyti. – Neverta tuščiai bartis.

Tačiau ji gerokai įsiaudrinusi.

– Užsikrušk! – rikteli ir pasiunčia mane darsyk. – Girdi, užsikrušk su savo atsiprašymais! Dieve, ir už ką man visa tai...

Staiga prisimena, kad užmiršo akinius. Kaukšėdama kulniukais nubėga į vonią. Užmiršta, kad paakyje nėra vakarykštės mėlynės, bet aš nieko jai nesakau. Kaip ir ankstesniais kartais, kai vietoje mėlynės pasmakrėje, iš vonios ji išeidavo “pamuštu” skruostu, arba susipainiojusi padažydavo kairį paakį vietoj dešiniojo. Žinojau, kad jos kadras jau pusmetį uždarytas, bet niekada apie tai neužsiminiau. Jai buvo gėda ateiti pas mane be jokios priežasties, visuomet pasirodydavo palūžusi ir puldavo dar žemiau - į mano prasčiokišką glėbį.

– Veltui tave užsipuoliau, – pasakau, kai sugrįžta. Bet mano žodžiai atsimuša į tamsų akinių stiklą.

– Viso gero! – ji atplėšia duris ir išbėga į laiptinę. Girdžiu smulkius žingsnius nubildančius žemyn, apačioje sucypia vyriai, tada dusliai trinkteli. Tie garsai, tartum tolstantis aidas, ilgai neišeina man iš galvos.

Tuo metu baisiai pykau ir ilgą laiką išties apie ją beveik negalvojau. Bet praėjus mėnesiui, ėmiau jausti, jog pasigendu mūsų susitikimų. Dar po mėnesio atėjo metas persikelti į erdvesnį būstą. Vilkinau kraustynes iki paskutinės dienos, svarstydamas palikti savo numerį naujajam nuomininkui, jeigu kartais ji imtų ir užklystų, kaip visada – be perspėjimo. Galiausiai nusprendžiau, kad taip bus geriau mums abiems, ir išsikrausčiau nepalikęs kontakto.

Dėjausi viską užmiršęs, tačiau ji nuolat šmėžavo televizijoje arba žurnaluose. Net sapnuose. Kas vakarą nedavė ramybės įkyrus vaizdinys, kad štai – ji skambina į raudonas dermantinu aptrauktas duris, nustemba joms atsidarius, ir sako supainiojusi butą, arba klausia ankstesnio gyventojo numerio. Sykį, visai rimtai ketinau susiveikti bilietą į jos pasirodymą kviestiniame vakare. Bet nuvijau mintį šalin, įtikinėdamas save, kad mūsų ryšys nuo pradžių buvo pasmerktas. O vieną dieną išėjo laida – ji džiaugsmingai pasakojo apie naujai atrastus santykius ir gyvenimo prasmę. Dar vėliau dalinosi, kad laukiasi, kaip džiaugiasi gimusiu kūdikiu, motinyste, šeima… 

_  _  _


– Eina sau! – Aras švystelėjo plaktuką į pievą.
– Kas dabar? – atsigręžiau.
– Geotekstilės nenupirkom!
– Gal juokauji? – numečiau lentą ir nusikeikiau, akimis instinktyviai ieškodamas, kad taip reikalingas daiktas štai ims ir stebuklingai atsiras pievelėje. Bet stebuklas neįvyko.

Buvo graži šeštadienio popietė, naujame gražiame kvartale stovėjo gražus namas aptvertas gražia tvora, žalioje pievoje styrojo patikimai išbetonuoti poliai, ant kurių puikavosi tvarkingai sukonstruotas karkasas. Beliko pati šauniausia dalis – pakloti geotekstilę ir prisukti medieną ant polių, o vakare visą šitą reikalą smagiai atšvęsti, kepant mėsą bei trypiant ant naujos terasos lentų.

– Ką darom?  – paklausiau veikiau savęs nei pusbrolio.
– Ką aš žinau, – vyptelėjo tas.  – O gal pochui?
– Aš tau duosiu “pochui”, – atšoviau, pažvelgdamas į laikrodį. – Kai tau pačiam gryčią statysim, galėsim ir iš šiaudų suręsti.

Šokau į mašiną kaip stoviu – su kombinezonu ir darbiniais batais, ir nukūriau dulkėtu žvyrkeliu tolyn.

Pasirodo, veltui skubėjau. „Senukuose“ buvo pats prekybos įkarštis.

– Sakykite, kur čia klozetai? – išgirdau klausimą vos įėjęs. Priešais mane stovėjo pusamžis vyriškis, klausiamai žiūrėdamas į akis. Kiek nustebęs, parodžiau jam santechnikos skyrių. Bet vos už kelių žingsnių mane vėl sustabdė jaunuolių porelė ir pasiteiravo kurioje pusėje galėtų būti šviestuvai.

– Antrame aukšte, – atsakiau ir tuoj sumojau, jog kaltas kombinezonas. Maniškis buvo beveik toks pat, kaip ir paskubom į visas puses lakstančių, niekada nesugaunamų salės darbuotojų. Kol pakliuvau į sodo prekes dar bent penkis kartus turėjau atsiprašyti, mesdamas per petį trumpą paaiškinimą: „ne mano skyrius“.

Deja, prie plėvelių taip pat nebuvo nei vieno darbuotojo. Kiek palaukiau, bet pamatęs prie manęs artėjant išsyk kelis parduotuvės lankytojus, nusprendžiau veikti ir nėriau po stelažu, pamatęs ten įspraustą geotekstilę.

Kai atsitiesiau, rankose laikydamas reikiamos plėvelės ruloną, kažkas jau stovėjo šalia. Pajutau intensyvų kvepalų dvelksmą. Norėjau pagaliau paaiškinti, kad tai tik panašus kombinezonas, bet tą akimirką sustingau. Priešai stovėjo ji. Beveik nepasikeitusi. Gal tik kelios smulkios raukšlės akių kampučiuose, kiek pasikeitęs lūpų išlinkis ir dar kažkas nepagaunama veide, atrodė kitaip. Bet tai buvo ji. Laikė už rankos baltapūkį berniūkštį. Jis niurzgė, trynė akis ir timpčiojo mamą už rankos.

– O, sveikas! - išgirdau tokį pažįstamą ir seniai užmirštą balsą. – Tu čia dirbi?

Nespėjus man atsakyti, vaikas garsiai pravirko.

– Ša, mažuti, – ji palinko glostydama šviesią galvelę.
– Aš noriu namo! – pasigirdo kūkčiojimas.
– Žinau, pakentėk truputį, tuoj ateis tėtis ir važiuosime. Štai imk.

Vaikas trumpam pritilo lukštendamas gautą saldainį.

– Labas, – pasakiau, kai ji atsitiesė.
– Tai tu čia dirbi? – paklausė dar sykį.
– Kur? – neišsyk supratau, bet mus ir vėl pertraukė vaikas.
– Mama, mama, tėtukas ateina!

Ji pasisuko ten, kur rodė berniukas, tada pamojo vyriškiui stumiančiam pilną vežimėlį daiktų. Jis pamojo atgal ir sustojo kilnodamas kastuvus iš lentynos. Nors buvo savaitgalis, vilkėjo baltus marškinius ilgomis rankovėmis, išlygintas kelnes, o ant vežimėlio rankenos kabėjo permestas švarkas.

– Statome namą, – ji šyptelėjo, lyg atsiprašydama. – Tiek visokių reikalų...
– Įsivaizduoju, – atsakiau.
– Patikėk.

Trumpam nutilome. Ji apsidairė, tarsi ko ieškodama.

– Tai… tu čia dirbi? – vėl paklausė, vengdama mano žvilgsnio.

Tik dabar prisiminiau geotekstilę, kurią laikiau rankose. Norėjau suskelt kokį bajerį, bet ji delsė pakelti akis. Tuomet truktelėjau ruloną ir užmečiau ant matavimo stalo.

– Taip, – pasakiau. – Gal atrėžti plėvelės?

Tik dabar ji pažvelgė į mane ir mažumėlę nuraudo.

– Mums jau metas, – nejaukiai šyptelėjo. – Lik sveikas.
– Lik sveika, – atsakiau.


_____________________

*dabar Naujamiestis, anksčiau - ne itin geros reputacijos rajonas buvusiame Raudonosios Armijos prospekte ant vienos iš Vilniaus kalvų.