Tamsos apsupta. Keturioliktas skyrius

Abi moterys, kurios prieš tai buvo į mane nukreipusios savo metalinius ginklus, dabar atsitraukė gerokai man už nugaros, tarsi bijodamos prieiti artyn ar prie manęs prisiliesti. Aš vis dar klūpėjau ant žemės ir žvelgiau į Tamsųjį, kurio akys nors ir atrodė smalsios, bet veido išraiška buvo neįskaitoma. Jis stovėjo priešais mane ir nudelbęs žvelgė man į veidą. Suvokiau, kad mano burtai išsisklaidė ir pasimatė tikroji mano išvaizda. Jaučiausi visiškai išsekusi. Šitas savo galių pademonstravimas nepridėjo man jėgų. O dar prisimenant ir tai, kiek magijos prireikė, kad atsidurčiau Košmarų karalystėje, visai nestebino tai, kad dabar vos sugebėjau atsistoti ant kojų. Bet kažkaip tai padariau. Vis dėlto mano ir Tamsiojo akys vis dar buvo ne viename lygyje.

Supratau, kad jis už mane galingesnis. Bet gal jo galia lygi manajai? Jis sugebėjo sunaikinti mano išburtą purpurinės šviesos stulpą tik tuomet, kai jis jau buvo nusilpęs, o pati šviesa pakankamai išsisklaidžiusi. Be to, kad ir ką neseniai padariau, tai nebuvo galingiausias dalykas, kurį sugebėjau. Buvau labai išsekinta visų rūmuose praleistų metų. Buvau išsekinta kelionės ir to, kad nuolatos kasdieniams mažmožiams privalėjau naudoti savo ir taip išsekintą magiją. Atkeliavimas čia prie viso to prisidėjo. Neparodžiau jiems to, ką išties sugebu. Tai tebuvo demonstracija.

Bet jei šią akimirką jis užsimanytų mane nužudyti, tikriausiai galėtų tai padaryti be didelio vargo. Jo intencijų akyse įskaityti nesugebėjau.

- Prašau, leiskit man čia pasilikti... Prisiekiu, esu viena ir neatsivedžiau su savimi daugiau jokių žmonių... – bandžiau jį įkalbėti, įdėmiai stebėdama jo akis.

Tamsiojo lūpos vos suvirpėjo.

- Ir kodėl gi šventoji – viena iš nedaugelio – norėtų apsigyventi Košmarų karalystėje?

Kojos vos mane laikė.

- Aš tenoriu apsisaugoti. Daugiau nieko. Prisiekiu, kad atėjau čia vedina tik pačių geriausių ketinimų...

Jis mane pertraukė.

- Turi omeny vedina savanaudiškų ketinimų?

Nežinojau, ką atsakyti. Tai buvo tiesa. Mano ketinimai tikrai buvo savanaudiški. Aš tenorėjau išgyventi. Pasilaikyti savo magiją sau. Galbūt dar sužinoti ką nors apie save ir apie pasaulį, ko negalėjau daryti, kol buvau įkalinta rūmuose. Bet visą tai norėjau daryti saugioje aplinkoje. Tačiau kas man, šventajai, yra saugi aplinka? Aš net pati nežinojau atsakymo į šį klausimą.

- Taip, - iš lėto pradėjau sakyti. – Iš dalies taip. Žinau, kad ši vieta yra labai gerai apsaugota ir kad į ją patekti beveik neįmanoma, – na, neįmanoma tiems, kas nėra kas šimtmetį gimstantys super raganiai – todėl taip pat žinau, kad man negali būti saugesnės vietos už šią...

Tačiau atrodė, kad jis nesiklauso. Ignoruodamas mane reikšmingai susižvelgė su man už nugaros vis dar stovinčiomis moterimis. Kai jo akys susitiko su Meivės, jam nieko sakyti nebereikėjo, nes, manau, kad mes visos trys viską supratome. Tačiau tada Tamsusis atsisuko į mane ir abejingai ištarė:

- Kaip jau sakiau, mes nepriimame prašalaičių. O aš nesu linkęs rizikuoti.

Mano akys nevalingai išsiplėtė ir siaubas sukaustė kūną.

- Ne, prašau, ne... Jei leisi man čia pasilikti, niekuo nerizikuosi... Prašau, man tik reikia saugios vietos ir tik trumpam...

- Kas tau leidžia galvoti, jog čia tau bus saugu? – piktai paklausė Tamsusis. – Kas tau leidžia manyti, jog aš tavęs nenudėsiu čia ir dabar?
Akimirką tik spoksojau į jį. Netikėjau tais jo gąsdinančiais žodžiais. Supratau, kad jais netikėjo ir jis pats.

- Nes dar manęs nenužudei. Ir neišvarei, - atsakiau. – Spėju, kad dar nesi susidūręs su šventąja. – Laukiau jo reakcijos, tačiau Tamsiojo veide nesukrutėjo nei raumenėlis. – Ir jei suteiksi man prieglobstį, prisiekiu, kad darysiu viską, ką liepsi, rasiu, kaip atsidėkoti...

- Negi negirdėjai, ką darau su šventaisiais? Kaip juos pagrobiu, kankinu, atimu jų galias ir jas pasisavinu sau? – vėl paklausė jis. Jo akys buvo absoliučiai juodos ir kažkuo mane hipnotizavo.

- Girdėjau visus tuos dalykus, - garsiai ir tvirtai atsakiau. – Tačiau jais netikiu. Juk esu čia, ar ne taip? Jei tikėčiau, nebūčiau čia keliavusi. Nesu kvaila.

Vyro lūpos nusviro žemyn.

- O gal esi, - nukirto jis. Tada vėl nužvelgė nuo galvos iki kojų, iš naujo apžvelgdamas dabar jau mano tikrąją išvaizdą. – Ką tokio galėtum man duoti, kad leisčiau čia pasilikti?

Sunkiai nurijau seiles. Kažkoks gumulas buvo užstrigęs gerklėje. Aš taip pavargau...

- Esu tikra, kad rasčiau, kaip pasitarnauti, - šiaip ne taip atsakiau. – Mano magija yra labai galinga, ji galėtų padėti tau dar geriau apsaugoti savo karalystę, kad niekas negalėtų į ją prasiveržti... Manau, kad ir tu sugalvotum, kaip panaudoti mano gebėjimus... Manais teprašau leisti man čia pasilikti... Tik prašau saugumo. Nieko daugiau.

Tamsusis ilgai žvelgė man į akis. Iš jokių savybių nesugebėjau atspėti, ką jis galvoja. Vyras tik kilstelėjo galvą ir vėl reikšmingai susižvelgęs su Meive ir Fojis, akimirksniu apsisuko ant kulno ir pasileido link milžiniškos juodos pilies priešais. Tiesa, čia viskas tvyrojo tamsoje, tačiau mano akys jau buvo kiek prie jos pripratusios, nors pilis atrodė juodesnė už visa kita čia. Abi moterys pasileido paskui Tamsųjį, o aš akimirką likau stovėti, nesuprasdama, ar galiu sekti paskui, ar vis dėlto bet kurią akimirką būsiu grąžinta ten, iš kur atėjau. Tačiau kai nieko nenutiko, paknopstomis sutelkusi paskutines savo fizines jėgas nusekiau paskui juos. Tamsusis žengė neatsigręždamas, o Fojis su Meive keliavo iki vartų. Kai juos priėjome, pilies didybė pasireiškė visu savo grožiu ir galingumu. Pilis atrodė ypač juoda, nors jos languose kai kur ir matėsi menki šviesos šaltiniai. Tamsiajam prie jų nė neprisilietus milžiniški geležiniai vartai sunkia atsivėrė ir mes įėjome pro juos; Fojis pasiliko kitoje rūmų pusėje, o Meivė keliavo su manimi bei Tamsiuoju toliau į pilį.

Patekus į pilies vidų mane vėl apgaubė tamsa ir aš vėl nieko nebemačiau. Praėjus kelioms minutėms ėmiau įžiūrėti fojė kontūrus – priešais buvo platūs ir įmantrūs juodojo marmuro laiptai, vedantys į antrą, po to į trečią, tada į dar kitus aukštus. Visuose aukštuose net iš fojė matėsi bent keletas juodų blizgių durų. Svarsčiau, ar visi šios pilies kambariai apgyvendinti. Ir aš ši pilis ir sudaro visą vadinamąją Košmarų karalystę.

Tamsusis mostelėjo ranka ir šoniniai fojė deglai užsiliepsnojo – pilis pagaliau buvo geriau apšviesta. Nustebau, nes maniau, kad Tamsusis gali valdyti vien tamsą ir šešėlius. Pasirodo, jam pavaldi ir ugnis. O gal dar kai kas daugiau.

Kaip tik tuomet lyg iš niekur ant marmurinių laiptų pasirodė liaunas tamsiaplaukis vyras įkypomis akimis. Jo šviesi oda deglų šviesoje kažkuo priminė stiklą. Vyras vilkėjo tamsiai mėlyną kažkuo išmargintą mantiją, bet aš neįžiūrėjau, kokia ji, nes buvau jau visiškai išsekusi.

- Kas nutiko? – susijaudinęs paklausė šis vyras.

- Hezra, ką tik buvo pažeistos mūsų ribos, - ramiai atsakė Tamsusis. – Būčiau dėkingas, jei viską apžiūrėtum ir patikrintum, kad saugu.

Vyro, kuris buvo pavadintas Hezra, akys nukrypo į mane. Jis atrodė kiek įtarus, tačiau ne priešiškai nusiteikęs. Hezra linktelėjo.

- Ir dar: kad jau pabudai, gal neprieštarausi, jei teks šiąnakt sargybą eiti trise kartu su Fojis ir Meive.

Hezros akys vėl nukrypo į Tamsųjį.

- Žinoma, ne. Einu. Viską apžiūrėsiu, o tada prisidėsiu prie jų.
Tamsusis linktelėjo ir Hezra tvirčiau įsisupo į savo mantiją. Praėjęs pro mane jis vos šyptelėjo, bet gal man tik taip pasirodė.

Tuomet Tamsusis atsisuko į mane. Bet jo akys nevalingai nukrypo į už manęs stovinčią tamsiaodę merginą.

- Meive, maniau, kad liepiau tau likti už vartų, - pasakė jai Tamsusis, bet jo balsas visai nebuvo piktas. Veikiau pavargęs.

Aš taip pat atsisukau į Meivę. Ji atrodė kiek sutrikusi – žvilgsnis lakstė nuo Tamsiojo prie manęs, bet jame nebebuvo matyti to priešiškumo.

- Taip, aš tik... Pamaniau, kad galbūt šventajai reikėtų pagalbos įsikuriant...

Tai buvo mieliausias dalykas, kurį išgirdau per pastaruosius metus. Ir tikrai nuoširdžiausias dalykas – mačiau tai iš jos akių.

Tamsusis vėl nužvelgė mane.

- Gerai, kaip nori, Meive, - galiausiai tarė. – Tik neužtruk. – Tada atsisuko į mane. – O tu, - jis mostelėjo į dešinę pusę nuo fojė. – Nakvosi čia. Kol sugalvosiu, ką su tavimi daryti.

Aš linktelėjau.

- Labai ačiū. Tikrai. Esu labai dėkinga, - dėkojau iš visos širdies. Bet jokio atsako – nei verbalinio, nei fizinio iš jo nesulaukiu. Kitą akimirką jis buvo dingęs.

Meivės akyse matėsi ir smalsumas, ir šiokia tokia baimė.

- Ar turite čia kokio maisto? – nebeiškentusi paklausiau.

It pabudusi iš transo tamsiaodė mergina linktelėjo ir kitą akimirką priešais mane atsidaro keletas tradicinių Adelanijos patiekalų. Iš karto puoliau valgyti. Maistas buvo pasakiškai skanus, bet gal tik dėl to, kad jau seniai buvau nieko burnoje neturėjusi. Visą tą laiką, laikydamasi pagarbaus atstumo, Meivė smalsiai mane stebėjo. Kai baigiau valgyti, ji vis dar taip pat atsargiai parodė man lovą priešais į naktį atsiveriantį pilies langą, kurios, galėjau prisiekti, anksčiau čia nebuvo. Nusisiaučiau savo nunešiotą rausvą mantiją. Pasidėjau krepšį su likusia manta prie šono.

- Taigi, - kiek nedrąsiai prabilo Meivė. – Ar tu tikrai šventoji?

Pažvelgiau į jos tamsias rudas akis, kuriose bet koks priešiškumas, pyktis ar grėsmingumas jau seniai buvo išnykęs.

- Taip, - paprastai atsakiau. Buvau atsisėdusi ant lovos, tad kūnas beveik pats smigo į čiužinį. O be to, nežinojau, ką dar atsakyti. Buvimas šventąja man nebuvo koks ypatingas dalykas. Tai visi kiti žmonės šitai sureikšmindavo.

- Tai kodėl esi čia? Kaip tau pavyko nuo jos pabėgti?
Gūžtelėjau pečiais.

- Nežinau. Tikriausiai sugebėjau ją įtikinti, jog esu visiškai patikima. Ir, kai tik įgijau tą pasitikėjimą, pabėgau iš rūmų. Pasikeičiau išvaizdą. Taip manęs niekas iki pat šiol nesugebėjo surasti.

Meivė kelias akimirkas supratingai linkčiojo ir stebėjo mano veidą. Tikriausiai pamačiusi, kad mano akys iš nuovargio jau pačios nevalingai merkiasi, mergina pašoko ant kojų ir tarė:

- Na, man reikia grįžti į sargybą, kol prie vartų dar nepasirodė koks neprašytas asmuo. Tikiuosi, kad gerai išsimiegosi.

Padėkojau jai. Meivė išėjau, o aš pagaliau laisvai atsiguliau lovoje. Stebėjau naktį pro langą. Žvaigždės danguje atrodė kaip niekad ryškios, o tamsa tiek viršuje, tiek visur kitur neįprastai tiršta. Žinojau, kad ir kas man nutiks rytoj, tai bus geriau, nei tai, kas manęs būtų laukę likus Adelanijos karalienės rūmuose.

Užmigau stebėdama žvaigždes, kurios man priminė pasaką apie sielas po mirties.