Pasimatymas iš pragaro. 1 dalis.

Nieko normalesnio nerašiau nuo Indijos. Gyvenu askezėj. O askezėj (jokių svaigalų, barų, vakarėlių, tik darbas, joga, meditacija, sąmoningumas, protingi pasirinkimai) dažniausiai nuotykių nutinka kur kas mažiau nei ne askezėj. Bet net ir askezėj kai kurios patirtys gali imti ir priminti senus gerus nesąmonių kupinus laikus. Iššauna netikėtai ir, tiesą sakant, motyvuoja askezės laikytis... Dar uoliau.

Pasimatymas (iš pragaro) 1 dalis

Šeštadienio naktį atsisukusi karščiausią įmanomą srovę sustingau po odą plikančiu vandeniu. Su garų ir karščio pagalba itin uoliai bandžiau nuplauti tik ką išgyventą patirtį ir nors truputį sušilti. Jaučiausi purvina ir pasimetusi, tik dar iki galo nesuvokiau, kodėl viduje man taip bloga. Kaip greitai viskas keičiasi. Dar penktadienį vidiniai jausmai buvo kardinaliai priešingi. Skraidžiau padebesiais, į kuriuos svaigindamos kėlė romantinės viltys dėl pasimatymų programėlėje sutikto perspektyvaus jaunuolio.

Man atrodė, kad su Ąžuolu mus sieja tiek daug bendro. Užkabino ir jo vardas – tikrai labai gražus (jis pakeistas, bet parinkau kiek įmanoma artimesnį ekvivalentą), ir jo profesija – sėkmingas, poroje užsienio valstybių studijavęs architektas, ir jo nuotraukos. Į mane žvelgė tikras Adonis – smulkios tankios rudos garbanėlės, tobulai įforminančios veido ovalą, nemeluoju, vertos tapytojo pieštuko. Žavėjo ir žingeidžios žalios akys, ir atsipūtusio klajūno siela. Visos tos fotkės kalnuose ir egzotiniuose Pietų Amerikos paplūdimiuose su keliautojo kuprine. Juk tai man taip artima.

Be to, pastebiu, kad jo draugų tarpe – net dvi mano geriausios draugės. Paskambinu Rūtai pasidomėti, koks gi tas Ąžuolas.

– „Fainas tikrai bičas. Lankėme kartu dramos būrelį. Esam iš tos pačios mokyklos. Žinok, buvo toks gražus, kad net vaidino Buratiną. O čia ne šiaip įvertinimas – čia gi pagrindinis vaidmuo, “  – mano artėjančiu pasimatymu džiaugiasi ir draugė.

Taigi, su Buratinu iš mano svajonių ir Rūtos spektaklio pradedame vystyti gyvenimo prasmės paieškas socialiniuose tinkluose. Žinutės skrieja viena po kitos. Net sunku patikėti, kaip gerai mes vaibinam su Ąžuolu. Aišku, visiškos teisybės dėlei, dabar, jau sukdama laiką atgal, nuo pat pradžių jaučiau, kad kažkas pačiame pokalbyje nėra taip jau visiškai puikiai.
Kai kurie Ąžuolo atsakymai dvelkė nepamatuotu naivumu, kliuvo nebrandokas požiūris į darbą, kuriame visi blogi, tik jis vienas geras. Nepasiduodu racionalumui. Uoliai migdau vidinį kritiką mintyse kartodama įvairiausias afirmacijas: “Dabar pat atsiveriu galimybėms ir jausmams. Neleidžiu sau būti tokiai perdėm kritiškai. ” Gal ir be reikalo.

Su perspektyviu jaunuoliu sutariame šeštadienį po aštuntos valandos vakaro išeiti pasivaikščioti po vakarinį Vilnių. Nekantraudama laukiu šio susitikimo apimta nežinomybės jaudulio. Tiesa, oras, kaip reta bjaurus. Atėjus sutartam laikui Ąžuolas pareiškia, kad vaikščioti tokiame blogame ore nėra jokios prasmės ir pakviečia mane į svečius arbatos. Taip. Aš, aišku, puikiai suprantu, kad pas nepažįstamus bičus iš programėlių varinėti į svečius nepatartina, tad skambinu Rūtai pasitarti.
– Kviečia į chatą, ką daryti?
– Ne, nu, Goda, jis normalus bičas. Tai varyk. Oras tai tikrai hujovas.
– Bet biški leva pas bičą varyt iš programėlės taip sau. Galvos, kad ant one night stando.
– Ne, taigi sakau tau. Jis – normalus. Be to, aš žinosiu, kur tu būsi. Viskas bus gerai. Nestabdyk.

Draugės palaikymas padėjo apsispręsti. Iš namų prigriebiu vynuogių prie arbatos. Už taksą sumoku čiriką, nes trenktis reikia visai į kitą miesto galą. Taip per gerą pusvalandį ir atsiduriu priešais baisią penkiaaukštę chruščiofką rajone, kuriame šiaip niekada nesilankau. Drąsinu save stypsodama šlapdriboje ir toliau viduje gromuliuodama pozityviąsias afirmacijas. Iš serijos –  Įsimylėti galima ir Fabijoniškėse. Chruščiofkė – tai ne nuosprendis. Būk paprastesnė.
Po keletos minučių pasirodo ir Ąžuolas. O man, jį pamačius, taip smarkiai pakerta kojas, kad nebežinau, kur dėtis ir ką daryti toliau. Paprasčiausiai sustingstu.
Bliamba, baisiai ilgas tekstas, tai čia ir užbaigsiu pirmąją dalį. Jei netingėsiu, ir žmonėms bus įdomu, gal net parašysiu ir antrąją.