Brad Mehldau: And I love her

Jei taip atsitiktų, kad kalbėtumėte ilgai.                         
O tada vienoje vietoje, pasitaikius progai, po pauzės –
šią išgirstų tik toks kaip aš atlėpausis –
pasakytumėte: ir aš ją myliu.                     
Skambėtų, deja, netikite?, pilkai.
Dėl poros detalių. Iš pažiūros normalių.

Pradėti reikėjo nuo IR AŠ JĄ MYLIU. Reikėjo galėti.
Čia pirma detalė . Antroji, žodis IR turėjo būti ketvirtas,
o žodis AŠ – trečias.
Tokia taisyklinga prasmių paletė.
Eilėje tarp svarbių reikšmių flirtas
bus. Horizontai tolydžio plečias.

Istorija vietinė.
Gyvenau su savo mylima žmona,
mylima muzika, troškau daugiau laiko joms abiem,                     
ir su keletu eilėraščių. Šie mėgo mane dėvėti nė
neįtardami, jog nesudėvės, ir, to negana,
takai, kaip žinia, ilgainiui tampa duobėm.

Iki pietų, geriant penktąją kavą,
prieš išgeriant šeštą, o reikia laiko palikti ir septintai,
pavartau albumą betono baroko,
palaistau agavą,
kam neskambinau jau amžinybę?, antai
telefonas. Neveikia. Nusprogo.
Vakarais geriant pirmą arbatą,
pasiansus dėliojant, pakurstant krosnelę                                                                   
ir apkalbant dieną lyg akliną suknią su perlais,                                                                                           
patekdami į eilinį pikantišką patą,
į nuovargio parodą vėl personalią,
kas kam pirmas pultelį sapnų kanalų perleis

taikiai susitariam, nors rauda Temidė,
jau taip atsitinka, užmiegam vėlai mes
mes žinom – kitaip nebebus, nėra ko
norėti. Juk gylis tik nulemia dydį,
o aukštis – matavimui laimės,
o parakas – džiaugsmo, kol dar nesudrėko.

Žodis IR – paskutinis, ketvirtas.
Už jo durų – miestai su savo muziejais,               
minios parkuose, uostai ir stotys,                       
iš už debesų mėnuo slėnin įspirtas
įstiklino orą, apgirtęs ilsėjais,
nepratęs ilgai užsimerkęs šypsotis.

Ją myliu aš... ir: