Atstumtasis

Šventas, kaip šventas ateistui stabas,
Ir mylimas, kiek myli grotas kalinys,
Jis, gimęs mūsų žemėj, savas,
Šuva benamis tarpdury.

Aukštai - nuosprendžio aikštė,
Luošasis parklupęs, be ramsčio.
Tautos gėda, dėmė, negarbė
Prie būties sandūros slenksčio.

Palaidotas artimų užmaršties žemėj,
Už menamo stabo akmens
Ir kūnas dar gyvas, nelaimei,
Prie savo paminklo pats verks.

Metafizinės sielos klejonės
Vidurnakčio maldą išgirdo.
Atstumkime, enkime svetimą, žmonės,
Sudie pašnabždėkim prie tilto.