Sonetas šviesai

Į mano delnus nusileido tyliai
Nuo liepų krintanti trapi šviesa.
Ji suspindo - tarsi atsisveikino nebyliai
Ir pradingo lyg nebuvus niekada.

Nors tąkart parslinkau aš tuščiomis,
Ir kad užmiršiu viską sau tariausi,
Bet pasisavinau nejučiomis
Kažką, kas man net nepriklausė.

Aš jos svorio nejaučiau delnuos,
Ji buvo subtili, besvorė lyg tyla.
Aš slapta ilgėjaus tos šviesos…

Ir kai ilgesio maniau jau neiškęsiu,
Ėmiau gaudyt menkus atšvaitus ore.
Tuo metu šviesa nukrito man po kojom ir užgeso…