Kelionė į nežinia IV dalis

Pirma mintis mane aplanko: „ Negi drakonai atvyko mane nužudyti. Nes be abejonės iš skausmo neapskaičiavau  savo jėgų ir sene priplojau. Bet kodėl aš iki šiol gyvas? Ir ką veikia tie sidabriniai drakonai čia? Ir apskritai kaip mane visi jie surado? „  Virš mano galvos palinksta susirūpinęs Tajos veidas.
- Tu atsigavai... Kaip aš džiaugiuosi. Kaip matai mes turime svečiu. – ji baukščiai pasitraukia į šoną užleisdama raudonam drakonui.
Tas kuri laika man žvelgia į akis. Jo akyse matau nepermaldaujame ryžta.
- Nelaimingasis, kaip tu drįsai pakelti ranka prieš mūsų klano tarpininke tarp žmonių?! – Jis baisiai suriaumoja tačiau jo balsas gana ramiai nuskamba mano galvoje.
    Silpnai šypteliu.
- Aš gyniau save ir savo artimuosius. Jeigu reikės tai pakartoti, pakartosiu be jokios abejonės. Tiesa... – trumpam užsimerkiu. – Ar jums ką nors sako vardas... – trumpam nutylu. Pajuntu kaip drakonas arčiau prikiša prie manęs savo snuki.
- Vardas tryliktas... – pasakau ir atmerkiu savo trečia aki nužvelgdamas iš arti prikišta drakono snukį.
Drakonas atšoka ir suriaumoja. Tai ir nesupratau ar iš pykčio ar iš netikėtumo. Bet tokio efekto nesitikėjau. Aš tik norėjau pasižiūrėti kas jis toks ir viska pamačiau. Ne tik jo savybes, bet ir vardą bei visa informacija apie ji. Drakonas dar karta įsižiojo o aš jau žinau ką jis ketina daryti. Greitai iš paskutiniu jėgų aplink savo lova materializuoju geležini kupolą su nedidelėmis skylėmis apačioje orui patekti. Po tuo kupolu patenka ir Taja. Po akimirkos ant mūsų iš raudonojo drakono nasrų išsiveržia liepsna ir apgaubia kupolą. Jeigu ne tas kupolas jis būtu mane su Taja gyvus sudeginęs. Tačiau po kupolu aš vis tiek įsigudrinu prarasti sąmone. Atsiduriu vėl toje pačioje erdvėje, kaip ir prieš atsirasdamas šitoje planetoje. Vėl išvystu Aukščiausiąjį absoliutą. Pasigirsta jo balsas.
- Matau kad susidūrei su sunkumais. Tu gerai laikaisi. Turi dabar du kelius. Galiu tave palikti šitoje planetoje, pabaigti ką pradėjai, arba perkelti į kita planetą ir ten galėsi pradėti viska nuo pradžių.
    Ne sekundei ne su abejojau savo pasirinkimu.
- Noriu pasilikti čia ir pabaigti ką pradėjau, kad ir kiek man tai kainuos.
- Gerai. Tada aš tau padėsiu truputi. Duosiu tau ženklą, kuris padės sutramdyti drakonus. Tai pat galimybe iš naujo gimti šitoje planetoje jau kaip kitokia būtybe. Tavo kraujas dabar bus ypatingas drakonams. Bet tuo pačiu jis pritrauks ir tuos kurie norės tave sunaikinti. Sėkmes.
Aš vėl atsipeikėju. Jaučiuosi puikiai. Nejaučiu jokio skausmo ar silpnumo. Kaip tik pilnas jėgų. Pajuntu kaip čia viduje karštą. Baisiai karšta. Trečia akimi pamatau kur randasi raudonojo klano drakonas liejantis ant mūsų kupolo liepsna iš savo nasrų. Nusprendžiu kad laikas baigti ta cirką. Mintimis visu greičiu sviedžiu įkaitusi kupolą tiesiai drakonui į nasrus. Tas nesitikėjęs tokio įvykio posūkio, net nespėja išvengti įkaitusio kupolo smūgio. Mosteliu savo dideliais baltais sparnais ir šaunu į dangų. Tik danguje susivokiu, kas dabar įvyko ir koki ženklą man paliko Absoliutas. Geležinio įkaitusio kupolo smūgis drakonui buvo toks stiprus, kad jis išvirsta iš kojų ir nukrenta ant šono. Po minutės atsigauna ir sumosikuoja sparnais bandydamas pakilti. Aš danguje materializuoju tūkstančius lediniu peiliu ir paleidžiu visu smarkumu į kylanti drakoną. Aišku lediniai peiliai nieko negali padaryti jo tvirtam kūnui. Bet juos nukreipiu ne kūną o į jo silpniausia vietą, tai yra sparnus. Drakonas negalintis skraidyti nelaikomas drakonu. Todėl mano peiliai tiesiog sunkiai sužeidžia drakono viena sparną, į kuri nukreipiu visa savo jėgą. Jis riaumodamas nukrenta ant žemės. Matyti, kad jam kiti drakonai nieko apie mane nepapasakojo apie mano kovą su juodojo drakono klano sūnumi. Tada kaip su tuo drakonu koviausi, dar negalėjau skraidyti. O dabar kai jau galiu skraidyti  net mikliau už drakonus, mano kovinė jėga tampa dešimt kartu didesnė. Nes galiu vienu metu naudoti telekinėzės ir materializacija. Galiu ore sukurti šaudmenis ir juos svaidyti iš bet kurio kampo. Mano kovinė jėga beveik kaip atakinio malūnsparnio. Matyti mano kovinės galios pasikeitimą staiga suvokia sidabriniai drakonai, jau turėję galimybe su manimi susikauti ir girdėti apie mano kovos galimybės iš mano draugės drakonės Eolos.  Todėl nenuostabu, kad nepastebiu kaip prie manęs atsiranda sidabriniai drakonai.
- Pasigailėk tryliktas to neišmanėlio. – išgirstu vieno iš jų mintis savo galvoje. Jos man kažkodėl pasirodo turinčios sidabro atspalvi. – Nepribaik kaip ta padarei su juodojo klano vado sūnumi. Jis vis dėl to seniūnas raudonajame klane. Tai kad ji nugalėjo žmogus, jam tokia yra didelė negarbė, kad jis gali sulaukti net pažeminimo pareigose.
Linkteliu galva.
- Gerai. Bet jeigu jis sugalvos mane dar karta pulti, tegul manęs niekas nekaltina už drakoniška žiaurumą. 
Tai pasakęs jiems, nusileidžiu ant žemės. Be reikalo tai padariau. Pažemintas drakonas vėl spjauna į mane savo liepsnos pliūpsni. Man per plauką pavyksta išsisukti. Nespėja jis vėl įžioti savo nasrų, kai paskubomis ant jo galvos materializuoju geležini antsnukį, koki paprastai dėvi mano pasaulyje šunys. Spėju, kad drakonu istorijoje, dar taip nebuvo pažemintas joks drakonas. Pasiutėlis, man primena ta sene, kuria sutraiškiau į sieną, kai ji kaip ir šitas drakonas pabandė mane sudeginti gyvą. Šitas pasiutėlis kaip matau nesiruošia pasiduoti. Jis praradęs bet kokio sveiko proto likučius puola mane vėl, bandydamas sutrypti savo letenomis. Man tai pasidaro juokinga ir graudu. Greitai materializuoju ant dviejų jo priekiniu letenu storas geležines grandines, kurios tiesiog sukausto vargšą galutinai. Jis dabar negali ir ugnimi spjaudytis, nes geležinis antsnukis užslopina liepsną įkaisdamas iki raudonumo, kas sukelia pačiam drakonui baisu skausmą, nei bėgti. Pažvelgiu į sidabrinius drakonus kurie nusileidžia šalia manęs.
- Aš jums kaip ir žadėjau, neatėmiau jam gyvybes, bet patys matėte, jis mane dar du kartus puolė. Ir abu kartus jo pasigailėjau ir neatėmiau gyvybės.
Sidabriniai drakonai susižvalgo.
- Mes tai vertiname. Bet dabar jau jo likimą nuspręs kiti jo gentainiai. Aš pranešiu jiems kas įvyko. O jus palaukite čia kol atskris mūsų gentainiai iš kito klano. Vienas iš mūsų pasaugos, kad jam daugiau nieko nepadarytu blogo ir kad jis niekam nepadarytu bloga.
- Gerai. Aš neskubu.
Drakonai dar karta susižvalgo ir vienas iš jų greitai šauną į dangų ir išnyksta. Prie manęs pagarbiai prieina senasis Ajula ir pasveikina su puikia kovą. Prie manęs prišleivoja ir Eola ir padeda meiliai savo didele galva man ant peties. Aš pakasau jai paausi. Ji sumurkia kaip katė. Pasiteirauju kodėl jie išlindo iš slėptuvės. Man atsakė kad juodieji drakonai įsitikinę kad manęs nėra gyvųjų tarpe ir jie suprato, kad ne pilkieji drakonai nužudė jų klano vado sūnų o žmogus. Jiems ta patvirtino sidabriniai drakonai, kuriems teko susidurti su juoduoju drakonu visu klanu. Todėl dabar pilkiesiems drakonams nėra prasmės slapstytis. Bet, jeigu apie šita įvyki sužinos juodieji drakonai, jie tikrai atskris kovoti su manimi. Todėl man geriausiai tuoj pat palikti šita kaimą kol jie dar neatskrido. O jiems tai gali pasakyti raudonieji drakonai. Kurie turi su jais taikos sutarti.
  Palingavau galvą. Tikra Santa Barbara. Palinkėjau pilkiesiems drakonams ramybės ir pasukau miegoti į savo Sniego Karaliene. Man iš paskos nusekė Taja, taip visam kaimui matant įtvirtindama savo statusą su manimi. Tik aš labai abejoju ar kaimo žmonės, patikėjo mūsų platoniškais santykiais. Svarbiausiai kad jie nei puse žodžio mums nepasakė, o tik per pagarbu atstumą nulydėjo mus akimis. Moterų veiduose pastebiu gudria šypsena. Na aišku, jos netiki kad su Taja mes lovoje poterius kalbame. Sunkiai atsidūstu. Jeigu jos žinotu, kas mane lauktu jeigu pasikėsinčiau į merginos nekaltybe... Taip išaušta rytas. Taja kaip įprastai paruošia mums šaltus pusryčius, iš tu vaišiu, kuriais neseniai vaišinau kaimą, kol aš modernizuoju mūsų virykle. Pavalgęs išeinu į lauka kad pasisveikinti su savo drakone Eola. Bet nei jos, nei senelio Ajulo niekur nematau. Prieinu prie sidabrinio vienišo drakono, kuris atidžiai stebi raudona drakoną, bebandanti prakasti mano sukurta antsnuki. Jis pasuka į mane savo sidabrine galvą.
- Labas rytas gerbiamasis - nusilenkiu jam. - O kur Eola su Ajulu? - paklausiu jį mintimis.       
    Jis nieko neatsako, kai staiga, už jo danguje, pasirodo dar daugiau drakonu. Suskaičiuoju keturis raudonus ir du auksinius o jiems kelia rodo sidabrinis, kuris išskrido jų parvesti. Prisimenu senojo Ajulo pasakojimą ir atsidūstu. Negi ir su šitais man reikės konfliktuoti? Tačiau jie neatrodo agresyviai nusiteikę. Jie visai ramiai  nusileidžia ant žemės. Sidabrinis drakonas ir mano nugalėtas nuleidžia galvas, parodydami taip pagarba atskridusiems. Suprantu kad ir man derėtu ta padaryti. Priklaupiu ant vieno kelio ir nuleidžiu galvą. Girdžiu kaip sunkus atvykusiu drakonu žingsniai artėja. Jie sustoja netoli manęs.
- Pakelk galva Tryliktasis. – Mano sąmonėje nušvinta auksu spindintis žodžiai.
  Tik dabar susivokiu, kad iki šiol drakonu balsus priimu lygiai tai pat, kaip girdžiu ausimis. Pakeliu galvą ir atsistoju. Matau kaip virš manęs palinkęs auksinis drakonas.
- Jus kviečia mūsų žiniuonė. Tai pat ir jo Didenybės. Dėl šito raudono drakono su kuriuo kovėtės ir nugalėjote, nesirūpinkite. Mes sutarėme su raudonojo klano vyriausiuoju vadu, kad jis sutvarkys visus reiklaus susijusius su juo.
Trumpam susimąstau. Nujaučiu kad atsisakyti būtu per didelis įžūlumas, juo labiau kad ir nėra tam priežasties. Vis tiek planavome iškeliauti su Taja iš šito kaimo. O čia dar nuostabi proga, pamatyti auksiniu drakonu klaną. Nusilenkiu.
- Aš mielai primų jūsų kvietimą. Atleiskite už mano įžūlumą, nes norėčiau kad su manimi keliautu ir mano mokinė.
Auksinis drakonas susižvalgo su savo klano gentainiu.
- Gerai. Tebūnie taip.
Jis atsitraukia užleisdamas vieta raudoniems drakonams.
- Atleiskite kad mano gentainis suteikė tiek jums rūpesčiu. Jis pastoviai pridengdavo mūsų klano, žmogiška atstove, kuri vadovavo šitam kaimui.  Tikiuosi jus neturite neigiamo nusiteikimo mūsų klanui? – pasigirsta raudonojo klano vado balsas, kuris mano sąmonėje sužėri kaip ryški liepsna.
    Tik dabar susivokiu, kad jau galiu ir atskirti koks su manimi kalbasi drakonas. Nes kiekvienas iš jų, turi savo minčių spalva ir nuotaikas. Pajaučiu ir kokias jie funkcijas atlieka savo bendruomenėje. Šitie auksiniai drakonai, kurie į mane pirmi kreipėsi, dabar atlieka karališkuoju auksiniu drakonu asmeniniu sargybiniu funkcijas. Žmonių pasaulyje, tai būtu tas pats kas, karaliaus riteriai. Raudonasis drakonas kuris mene užkalbino po auksinio drakono, kaip suprantu, yra raudonuoju drakonu klano vadas. Tai tas pats kas žmonių pasaulyje, grafas. Pilkieji drakonai, su kuriais pačioje pradžioje susitikau čia atlieka savotišku darbininku funkcijas drakonijoje. Pasirodo net drakonu civilizacijoje. Yra sava hierarchija. O Juodieji drakonai, kaip supratau, atstovauja nusikaltėlių ar mafijos funkcijas. Tai yra tamsioji drakonu pusė.
  Nusišypsoju.
- Žinoma kad ne. Kiek yra skirtingu žmonių, tiek yra skirtingu ir drakonų. Pagal viena drakoną, nesvarbu kokios jis spalvos, negalima spręsti apie likusius.
- Dėkoju už jūsų supratingumą. – Drakonas man nulenkia galvą.
  Už nugaros išgirstu kaip kaimelio gyventojai pradeda šaukti valio ir ploti. Pažvelgiu į ta puse. Spėju kad jie pirma karta gyvenime regi toki regini. Kad tiek  daug skirtingu drakonu suskrido į jų nedideli kaimą. Tuo metu raudonieji drakonai priskrenda prie mano nugalėto  savo gentainio ir čiumpa letenomis už jo. Suplasnoja jų galingi sparnai. Jie pakelia jį į orą ir nuskrenda šalin. Mosteliu sparnais ir priskrendu prie auksiniu drakonu.
- Atleiskite už mano įžūlumą, noriu pasiteirauti, ar aš turiu su savo mokine ant jūsų kieno nors pečiu skristi pas jus, ar galiu keliauti su savo priemone? – Ranka parodau į savo Sniego Karaliene.
  Drakonai vėl susižvalgo.
- Geriau jeigu jus keliausite su ta savo priemone. Mes tada laisviau galėsime jus ginti nuo kitu drakonų jeigu jie sugalvos pulti.
- Dėkoju už jūsų supratingumą. – Pakartoju raudonojo drakono žodžius ir nusilenkiu, kiek galima nusilenkti ore. Nusileidžiu prie savo Sniego Karalienės, ant kurios viršaus jau sulipę vaikai, kad geriau viska matytu. Šalia jos stovi ir tėvas su motina. Žengiu prie jų. Netikėtai vyras atsiklaupia. Juo paseka ir žmona o po keliu akimirkų ir visas kaimas. Net vaikai nušoka nuo mano Sniego karalienės ant žemės ir suklumpa. Man pasidaro nejauku. Tokio garbinimo man tikrai nereikia. Mes visai neseniai labai draugiškai bendravome. O dabar toks garbinimas, nei šis nei tas.
- Stokitės. – garsiai sušunku jiems. – Tik prieš Aukščiausiąjį klaupkitės, prieš mane nereikia to daryti.
- Mes nedrįstame pažvelgti į akis tam, kuris taip padėjo mūsų kaimui, o mes net neapginėme ji, nuo jam grėsiančio pavojaus, drebėdami dėl savo odos. Prisiimdami tokia savo kalte, mes sutinkame auksiniams  aukščiausiems iš visu drakonu, paaukoti savo nekaltas dukteris. Nes jie tikrai pareikalavo tokios aukos už mūsų nepagarba jums. Prieš kuri net mūsų dievybė aukščiausias raudonas drakonas nulenkė galvą.
    Atsidusau. Tik to man ir betrūksta, kad mane dievintu! Viešpatie apsaugok nuo tokios atsakomybės!
- Ar negirdėjote, ką sakė man drakonai. Jiems nereikia jūsų nekaltu merginu. Jie pageidauja kad aš skrisčiau su jais.
  Pastebiu, kaip žmonės su palengvėjimu atsidusta. Minioje pasigirsta šnabždėsis. Kaimo vadas papurto galvą.
- Mes negirdime ką mums sako drakonai. Tai galėjo girdėti tik ta šamanė, kuri sudarė kraujo sąjungą su raudonais drakonais ir kuri paveldėjo jų galią. O jus nukovėte ja sąžiningoje kovoje. Todėl nei vienas žmogus negali girdėti ką kalba drakonai tik tie kurie prilygsta jiems, ar turi su jais sudarę kraujo sutarti. Be to. Jūsų sparnai tik parodo, kad jus jau esate aukščiau mūsų žmonių ir net aukščiau mūsų globotoju raudonųjų drakonu, kuriems mes meldžiamės.
  Dar karta atsidustu. Rodos dievinimo man nepavyks išvengti.
- Jeigu norite išpirkti kalte prieš mane, tegul tos merginos kurios pas jus dar yra nepaliestos vyro, keliauja kartu su manimi kai dar karta atvyksiu. O dabar išvykstu. Su manimi keliaus ir Taja. Prieštaravimu nebus? O dabar stokitės.
  Žmonės atsistoja. Tajos tėvas atsistoja kartu su visais ir nusilenkia man iki žemės paliesdamas pirštu galais ją.
- Tebūnie kaip jus pasakysite. – pasigirsta nuolankus jo atsakymas. 
  Kaip ir anksčiau, aš nežinau jo vardo, todėl ji mintyse ir vadinu Tajos tėvu. Pamoju ranka Tajai kad ateitu arčiau manęs. Persakau jai auksiniu drakonu pageidavimą. Mano pirmoji mokinė išplečia iš nuostabos akis ir netikėtai mane apkabina. Kaimo žmonės vieningai aikteli. Nusijuokiu. Išsivaduoju iš jos glėbio ir pasakau kad mums laikas keliauti. Atsisėdame į Sniego Karaliene. Nežinau iš kur pas mane tiek daug jėgų kūne. Tarsi sprogčiau nuo manęs perpildytos energijos. Be mažiausiu pastangų pakeliu nuo žemės mūsų jau tapusi orlaivi aukštai į orą. Po minutės prieš mūsų priekini langa pasirodo auksiniai drakonai. Mūsų akys susitinka. Staiga jie praveria nasrus. Taja prisiglaudžia prie manęs ir užsimerkia.
- Nebijokite. – Išgirstu vieno iš jų mintį. - Mes uždėsime ant jūsų daikto mūsų klano ženklą, kuris parodys, kad jis nuo šiol yra auksinio klano lobio dalis.
  Vos tik išgirstu jo perduota mintį, kaip mūsų orlaivi užlieja auksinė ugnis išsiveržusi iš dviejų auksiniu drakonu nasrų. Tačiau nepajaučiu jokio karščio. Už keliu sekundžių ugnis dingsta ir pamatau, kad visur kur ji palietė, tapo auksinės spalvos. Spėju, kad dabar mūsų Sniego Karalienė, tapo Auksinė Sniego Karalienė. Trumpiau sakant ASK.
- Sekite paskui mus – Vėl pagaunu vieno iš drakono minčių.
    Drakonai apsisuka ir nuplasnoja į prieki. Stengiuosi nuo jų ne atsilikti. Skrydis man pasirodo nuobodus. Nusprendžiu pamėginti sukurti toki pati debesį kurio atskrido Eolos senelis. Per daug stengtis netenka. Greitai mus apgaubia rūkas, bet tai trunka kelios sekundės. Nes mes iš jo išskrendame. Supratau kad tokia slėpimo technika tinka tik pasyviai taktikai naudoti. Tada sugalvoju panaudoti mūsų ASK sparnus pagal paskirti. Man pavyksta. Dabar jau reikia dešimt kartu mažiau pastangų nei iki šiol. Lauke sutemsta. Taja išsivaduoja save nuo krėslo apsaugos, kuri primena tokia pačia apsauga, kokia yra mano pasaulyje ant atrakcionu supyniu ir nueina į ASK gelme. Iš garsu suprantu, kad ji pradėjo gaminti mums vakariene. Pats laikas. Nes aš pakankamai praalkau. Temstančiame danguje vis sunkiau tenka įžiūrėti skrendančius priekyje auksinius drakonus.  Virš jų danguje viena po kitos įsižiebia žvaigždės tarsi maži tolimi taškeliai. Žvelgiu į man nepažystama žvaigždėta dangų ir bandau prisiminti tuos žvaigždynus kuriuos pažinojau savo planetoje nuo vaikystės. Čia nieko panašaus nėra. Staiga tarsi manyje kažkas spragteli, ir vėl aš puikiai viska matau tamsoje. Matau ne tik aiškiai priekyje skrendančius drakonus, bet ir žvaigždes. Tolumoje pasimato tankus debesis kurie dengia kalnu viršūnes. Tarp debesų sublikčioja žaibu medžiai. Tik dabar mano ausis pagauna griaustiniu garsą. Po truputi ASKe pasklinda skanus mėsos, ryžiu ir daržovių troškinio kvapas. Nuryju susikaupusias seiles. Po kažkur pusvalandžio pasirodo Taja nešina dvejais dubenėliais, kuriuose pamatau daržovių troškini, mano mėgstamus virtus ryžius, kurie kaip kalnu viršūnės padengtos sniegu iškilusios virš daržovių troškinio ežero ir šalia kepta vištienos kulkšnį. Ji paduoda man bliudelį ir atsisėda šalia. Paragauju. Nepersūdyta. Tai džiugina, kad pagaliau mano mokinė išmoko ne persūdyti maisto ir nepridėti per daug prieskoniu į patiekalą. Daržovės ne pervirusios ir ne pusžalės. Ryžiai irgi birus ir ne sulipę į viena mase. Vištos kulšelė ne tik atrodo skaniai paskrudusi, bet ir tiesiog tirpsta burnoje. Įdomiausia tai, kad visas maistas buvo pagamintas be ugnies, tik aukso ir kristalu karščio dėka. Tokiu pat principu kaip ir šviestuvai pagaminti ir sustatyti Ask viduje. Tyliai pasidžiaugiu, kad man pavyko išmokinti Taja skaniai gaminti. Ji pabaigia valgyti, atsistojus paima iš manęs tuščia dubenėli ir pareiškia kad eis marinuoti paukštiena pusryčiams. Linkteliu jai galvą. Padėkoju jai už skania vakariene. Net jeigu ir kabinoje prietema, aš puikiai matau kad mergina patenkinta nusišypsoja. Susimastau, ar ne per daug paskutiniu metu valgau mėsą. Teks jos kuriam laikui atsisakyti. Nes nujaučiu kad jos vartojimas man labai pjauną per kitus sugebėjimu vystymą. Netrukus Taja sugrįžta į kabina ir atsisėda šalia manęs. Venos akies kraštu matau kaip ji akys išplėtusi žiūri kaip tolumoje iš juodu debesų padengtais kalnais, išlekia žaibu pynės ir su trenksmu padengia visa žeme.
- Taja.
    Mergina atitraukia akys nuo to užburiančio vaizdo ir pasuka į mane savo išblyškusi veidą, aplink kuri tarsi ugnies aureolė  į visas puses styro raudoni plaukai. Atsidustu ir padedu savo ranka ant jos.
- Nuo rytojaus aš kuriam laikui nevalgysiu mėsos. Jeigu tu norėsi, gali ja valgyti. Aš tau jos materializuosiu kiek reikės.
    Ji klausiamai kilsteli viena antaki. Kažin kada ji to išmoko? 
- Ar aš mokytojau neskaniai gaminu? – pasigirsta jos balse atgailavimas.
  - Visai ne. Tu nuostabiai gamini. Taip skaniai gamini, kad man jau iš anksto teka seilės, pagalvojus apie tavo pagaminta maistą. Tiesiog man reikia pereiti į savo kita sugebėjimu etapą. O tam kad padaryti, turiu tavo paruoštos mėsos atsisakyti.
  Mergina gyliai atsidūsta.
- Tai gal ir man atsisakyti jos?
- Kai suvalgysi visa mėsą kuri yra pas mus, galėsi atsisakyti. Nors...
  Nutylu ir pažvelgiu atidžiai į ja savo trečia akimi. Nustembu kai pamatau, kad maistas kuris yra iš mano pasaulio, kaip tik pagerina jos tolimesne sugebėjimu evoliucija vienu procentu. Reiškia kad kuo daugiau ji valgys mano pasaulio maistą, tuo ji taps stipresnė. Jeigu taip, tada iškyla kitas klausimas: Kaip mane pati veikia šito pasaulio produktai? Reikės kita karta pamėginti praskanuoti savo evoliucija, po šio pasaulio valgio.
- Nors? - manęs perklausia Taja nesulaukusi iš manęs minties pratesimo.
    Atsidūstu. Teks ja paskatinti neatsisakyti mano pasaulio maisto.
- Nors geriau, kad tu kaip tik kuo daugiau valgytum ta maistą, kuris nėra iš tavo pasaulio. Taip pas tave tik greičiau atsiskleis ir sustiprės tavo gimtosios savybės. Man atrodo, kad tau kaip tik reikia daugiau valgyti mano pasaulio keptos ar kitaip apdorotos mėsos. Bet jeigu nori sekti mano pavyzdžiu, susitaikyk, kad tavo vystymas kaip tik sustos. Taigi. Jeigu tu esi patenkinta tuo ką jau pasiekei. Gali nebevalgyti mano pasaulio maisto.
  Taja susimąsto žvelgdama į artėjančius juodus debesis. Netikėtai tarp mūsų atsiradusia tyla perskrodžia mano sąmone auksinio drakono balsas.
- Netrukus mes įskrisime į mūsų karalyste saugančius debesis. Tik mes auksinio klano drakonai, ir mūsų genties žmonės gali kirsti ne žuvę šita barjerą. Niekas kitas to padaryti negali.
- O ar tie debesys dengia visa jūsų karalyste, ar tik jo pakraščius kaip apsauginis skydas?
  Drakonai sustoja ir mosikuodami savo sparnais atsigręžia į mus.
- Žinoma kad tik pakraščius. - po akimirkos pasiekia mane jo atsakymas. - Mums labai gaila, kad net jums teks rizikuoti savo gyvybe.
  Palieku kaboti ore ASK ir susimastau. Vienintelis būdas įveikti tuos debesis, kaip suprantu, tai tik per tu debesų viršu. Bet ten bus labai retas ir šaltas oras. Su šalčiu, dar susidorosime, bet ką daryti su atmosferos slėgių ir oro trukumu. Minutei susimąstau ir randu atsakymą.
- Mes trumpam nusileisime ant žemės. Man reikia pasiruošti kaip įveikti jūsų apsaugos barjerą. - pranešu savo sprendimą drakonams.
- Negalima jums nusileisti į apačia. Ten apačioje vaikšto tokie galingi žvėris, kuriu net mes aukso drakonai vengiame. Jie bando jau ne viena tūkstanti metu, įsiveržti į mūsų karalyste. Jeigu ne tas barjeras, mūsų šalis senai būtu sunaikinta.
Nusišypsoju.
- Nesijaudinkite. Nei vienas padaras šitame pasaulyje nenorės man pakenkti. Jie kaip tik mane saugos kaip saugoja savo jauniklius.
  Drakonai susižvalgo bet nieko nepasako. Tai priimu kaip jų sutikimą. Lėtai nusklendžiu žemyn. Netoli žemės nuleidžiu ASK nosį žemyn. Kad matyčiau kur leistis. Tampa aišku kad leidžiamės į laukime. Joje pamatau vaikštinėjančius ir besipešiančius įvairius sutvėrimus. Tokius kokius net savo košmaruose nenorėčiau pamatyti. Gerai kad Taja dėl nakties tamsos nieko nemato. Nenorėčiau ja mirtinai išgąsdinti. Kadangi leidžiamės žemyn be jokio garso, tai tie monstrai ne iš karto mus pastebi. O tie kurie pamatė neskuba prie mūsų pulti. Tik įšiepia nasrus, ar kojomis pradeda kasti žeme, kaip kokie įsiutinti buliai. Nusprendžiu sukurti pilkųjų drakonu rūką. Netrukus jis mus apgaubia visiškai paslėpdamas nuo monstrų akių. Nusileidžiame nedidelėje niekino dar neužimtoje aikštelėje. Tyliai Tajai liepiu pasilikti. Nors ir nėra reikalo tyliai kalbėti. Nes dėl aplinkiniu monstru keliamo triukšmo ir taip buvo sunku išgirsti ką mergina man atsako. Tik pamatau kad ji linkteli man galvą ir lieka sėdėti savo vietoje. Aš atsistoju ir apeinu ASK vidų. Kuo atidžiausiai peržiūriu jo sienas, jas padengdamas vientisa keramiką, taip padarydamas orlaivi visiškai hermetiška. Kad neuždustume sukuriu didelius oro balionus iš storos vientisos odos ir kvėpavimo kaukes su kvėpavimo žarnomis. Pro viena žarna mes įkvepiame orą, pro kita jis išeina į mūsų orlaivio vidų. Sugrįžtų pas Taja ir paaiškinu kaip ja naudotis. jai aiškinti kaip juo naudotis. Mano mokinė pasirodo gana supratinga. Ji greitai susigaudo kaip naudotis deguonies kauke. Tik stebisi, kam ji reikalinga. Pažadu, kad vėliau paaiškinsiu ir nueinu prie mūsų kabinos priekinio lango. Staiga iš rūko išnyra vienas monstras ir pažvelgia tiesiai pro ji į mane. Aš tuo metu kaip tik materializuoju papildoma stiklo ir skaidrios plėvelės sluoksni, kad, jeigu langas ir suskiltu dėl slėgio skirtumo, bet vis išlaikytu savo hermetiškumą ir nesubyrėtu į gabalus. Monstras pamatęs mane lange puola artin, grasindamas savo dideliu ir storu ragu, suskaldyti mano taip kruopščiai tvarkomą stiklą. Taja tai pamačiusi suklykia iš baimės ir pirštu parodo į atlekianti į mus monstrą. Paskutine sekunde suspėju telekinėzės būdu ji sustabdyti. Per centimetrą jo ragas atsiduria prie pat mūsų lango. Pramerkiu trečia aki ir pažvelgiu į žvėrį. Tas pamatęs mano trečia aki žiūrinti į ji suklumpa ir užbaubia visu balsu taip, kad net ausis užgulą. Supratau kad jis taip jis kviečiasi kitus. Nenoriu laukti ir žiūrėti kas bus vėliau. Greitai atsisėdu į savo krėslą mintimis prilaikydamas žvėrį. Duodu komanda Tajai užsidėti deguonies kaukia ir greitai pakeliu ASK nuo žemės. Į monstro baubimą subėga kiti žvėris. Paleidžiu iš savo valios jėgos surakinta monstrą. Kiti žvėris pamate mano trečia aki irgi pradeda baubti ir riaumoti įvairiais balsais. Tik ši karta aš suprantu, kad tai ne įniršio pilnas baubimas ir riaumojimas, o greičiau toks, kuris kviečia savo jauniklį pas save kad ji apsaugoti. Širdį suspaudžia nuo  žvėrių jausmų man. Nežinau kas su manimi atsitinka, bet paskui Taja man papasakoja, kad iš mano trečios akies pasklinda tarsi auksinė žalia šviesa, kuri nuramina monstrus ir jie ramus sugula ant žemės užvertę savo akis į mane tolstanti danguje. Aišku aš matau kas atsitiko su žvėriškais monstrais, bet taip ir nesupratau kodėl jiems taip nutiko. Staiga pastebiu kaip prie nurimusiu žvėrių  priropoja milžiniškas padaras, primenantis vorą, tik su žmogaus galva ir raudonomis degančiomis akimis. Jis maždaug dvidešimties metru aukščio. Iš jo išlekia kažkas balto ir ilgo tarsi  voratinklio siūlas link mūsų orlaivio. Paskutine sekunde sugebu ji atmušti. Žvėris iki šiol ramiai gulėję ant žemės pašoka ant savo letenu ir suriaumoja man iš paskos iš įniršio. Supratau, kas tuos žvėris pavertė tokiais siaubūnais, kuriu bijo net auksiniai drakonai. Netrukus aukštai danguje susitinku su ore kabančiais drakonais, kurie iš tolo pasirodo man kaip auksinės kibirkštis. Priskrendu arčiau jų. Jie labai nustemba pamate, kad mes sveiki ištrukome iš ten, kur net juos auksinius drakonus lauktu mirtis. Nusprendžiu nepasakoti koki monstrą pamačiau ir nesidalinti savo spėlionėmis. Pranešu jiems tik kad dabar mes pasirengę barjerą apskristi iš viršaus. Drakonai kategoriškai atsisako patikėti kad taip įmanoma. Nes nei vienas gyvas sutvėrimas neišgyvens ir nepakils tokiame aukštyje. Nusijuokiu ir pasakau kad pagyvensime pamatysime. Nesileisdamas į tolimesnius debatus su nepatikliais drakonais, pakeliu orlaivi į numatyta aukštį ir pradedu artėti prie to barjero. Apačioje matau, kad tikrai auksiniai drakonai negali pakilti paskui mus ir jie įneria į juodus debesis. Bet ir man tokiame aukštyje ne pyragai. Nes čia siaučia tokie stiprus vėjai, kad tenka įtemti visas jėgas, kad išlaikyti orlaivi virš debesų barjero. Mane išpila prakaitas kai skrendame aukštai virš juodu debesų, pro kuriuos matosi kaip be atvangos, galingos elektros iškrovos raižo žeme. Neturiu laiko kada grožėtis tuo grėsmingu gamtos reiškiniu, nes reikia man kuo greičiau įveikti ta debesų ruožą. Galingi ir netikėti oro srautai iš visu jėgų bando mūsų orlaivi nutrenkti į juodu debesų ir žaibų bedugnę. Be to, ir deguonis kuriuo kvėpuojame per žarnas nėra begalinis. Tenka stengtis iš visu jėgų kad laiku paliktume itin pavojinga dangaus ruožą. Atrodo kad praeina visa amžinybė tarp mano ir oro srautu kovos, kol galu gale pasiekiame debesų kraštą ir prieš mūsų akis atsiveria nuostabus kraštas. Apačioje pasimato kraštas, pilna žalumos žemė, išraižyta upėmis. Nusileidžiu žemiau kad aiškiau viska pamatyti. Kiek akis aprėpia matosi platus laukai, apsėti kažkokios man nežinomos kultūros, pro kuriuos teka nedidelės siauros upės. Per kurias jas permesti gražus tiltukai. Kituose laukiuose pamatau kad ganosi daugybe ramiu gyvūnu bandos, primenančius man mano planetos karves ir avis. Netoli jų pastebiu ir nedidelius žmonių kaimelius. Tai vienur, tai kitur išsibarsčiusius po penkis ar septinis namus. Už jų tolumoje išryškėja ir didelio miesto kontūrai. Sprendžiant iš to, kokiame aukštyje dabar esame, miestas užima ne mažiau kaip dvidešimt kvadratiniu kilometru plotą. Ilgai dairytis man netenka, nes vėl virš mūsų ASK pasirodo tie patys auksiniai drakonai vedliai. Nusprendžiu kuo greičiau nusileisti prie vieno kaimelio. Nes oras balionuose jau baigiasi. Greitai neriu žemyn. Nespėju pasiekti žemės kaip drakonai atsiduria šalia ir pareikalauja mano pasiaiškinimo ką aš sugalvojau. Trumpai nusakau padėti. Jie sutinka kad nusileisčiau ant jų klano žemės. Gavęs savo palydovu palaiminimą pagaliau nuleidžiu orlaivi ant žemės kaimelio aikštėje Mano ASK vos įsitenka čia. Kitur nesinori tūpti kad ne sugadinti pasėliu, nei išgąsdinti ramiai besiganančiu gyvūnu. Šalia nutupia ir mūsų vedliai visai nesirūpindami kad kažką gali sutrypti. Paskutini karta įkvėpiu deguonies iš maišo ir nutraukęs deguonies kauke nuo veido, nuskubu prie išėjimo, kur apdairiai iš anksto padėjau geležini plaktuką. Greitomis apdaužau keramika aplink ASK duris ir pradarau jas. Pasigirsta pokštelėjimas ir mūsų iškvėpuotas oras su vėjeliu įsiveržia į lauką. Iškišu galva ir įkvėpiu kaimo orą. Pamoju ranka Tajai kuri žiūri į mano puse ir laukia mano komandos. Ji greitai nusiima deguonies kauke, suraukia nosyte ir pribėga prie manęs. Mūsų pasirodymas kaime, nelieka nepastebėtas. Mūsų orlaivi apsupa pagarbiai nusiteikę žmones. Jie apsirengę baltomis laisvai krentančiomis tunikomis. Pas daugeli matosi ant kūno auksiniai papuošalai. Nustebęs pakraipau galvą. Jeigu jau čia tokiame kaime tiek daug aukso, tai kas darosi jų mieste kuri mačiau tolumoje? Pastebiu kad tarp jų daugiausiai yra vaikinu ir tik keturios merginos. Tris iš jų putliu figūrų, Rubenso tipo ir tik viena liekna kaip nendrė su nepatikliomis auksinėmis akimis kaip pas auksinius drakonus. Vaikinai ir vyrai atrodo stambus bet kažkokie glebus. Moteris irgi kaip ir vyrai, pilnu figūrų, ir nuo jų dvelkia geranoriškumas.  Mane nustebina pas sutiktus žmones dar viena detalė: viena detalė. Jie visi nešioja auksinius plaukus kurie taip ir spindi saulės šviesoje. Čia net auksiniai drakonai čia atrodo kitaip. Kur kas didingesni ir labiau spindinti, nei aš juos pamačiau pirma kartą. Kol dairomės su Taja aplink, nei vienas kaimelio gyventojas nedrįstą prieiti arčiau. Pagaliau mes nušokame su Taja ant žemės kad pramankštinti kojas. Nusprendžiu pats juos pakalbinti ir pasuku link jų. Į prieki mane pasitikti žengia pagal viska to kaimelio seniūnas. Tai pilno sudėjimo vyras, garbingo amžiaus žmogus. Jo balti drabužiai kuriais apsirengęs išsiuvinėti įmantriu auksiniu ornamentu. Jo ilga auksinė barzda dailiai sušukuota siekia liemenį. Rankoje laiko stipriai sugniaužęs auksine lazdą. 
- Sveiki. - pasisveikinu pagarbiai nusilenkęs jam.
Ir jus bukite pagarbintas mūsų valdovu tarne. - Pasigirsta malonaus tembro vyro baritonas. - Matau jus pirma karta. Ar jus atvykote pas mus. su savimi pasiimti nekaltas mergeles, susiliejimui su mūsų valdovais? Prašom mums atleisti. Dabar tik tris iš jų yra pasiruošusios tokiai šventai misijai...