Ant mano šešėlio...

Ant mano šešėlio tu nupiešei saulės zuikutį, -
Žiūrėjau į jį – toli, ligi pat vaikystės.
Pavasariai grojo varvekliais ir debesys plaukė
Po kojom lengvais ir spalvotais paveikslais.

Šypsojosi tie, kurie nebegrįžta po saule.
Buvo visa arti, lyg laiko gijas išardžius.
Ir viską galėjau sudėt lyg dėlionę iš naujo,
Kad būtų jauku ir šviesu šiam pasauly.

Ant mano šešėlio tu nupiešei saulės zuikutį.
Už nugaros skaudžiai lyg gaisras liepsnojo saulė...