Pamelavimai ir išpažintys X

Įstringa reikalo esmė
kai po apylinkes lopšio dairausi.
Net ir sapnuojančiam nedingsta jų peizažas.

Pasilenkiu prie užrašų –
tegu sekundei, kitai
dar palieka su manim kartu.
Argi tai didelė manta,
kurį neleistų grįžt į lopšį?

Poe (poezija),
ir tu, Pro (proza),
ko tylite? kur dingstate,
kuomet, atrodytų,
turėtume petys į petį timptelti vežimą,
kad, palikdami nelaisvę kontūrų žmogaus,
bent jau inkliuzais pasiliktume vietoj muziejų.

Ir keista man matyti, kaip minia
čia taikosi pabūt žiūrovais,
tačiau tikrai be pavydo tariu –
net jei minutė, jeigu dvi
nereiktų rodyti, kaip jos atrodysią
atėjusios darbymečiu pabūti.
Žinau tik – dar esu,
žinau, kad būti pasiliksiu,
bet... kur ir kaip? – tiesos nėra.
Net ir dangus tik dulkę rodo.

Nesistebiu,
kad ir savi savųjų nepažinom,
kol kojų pėdos spaudėsi į žemę,
kaulais šakojomės iki kepurės...