Pažadas

– Jūsų Kilnybe, leiskite raportuoti apie situaciją mieste, – pagarbiu bet tvirtu balsu tarė miesto sargybos vadas Arinas Urdulas, klūpodamas nykštukų karaliaus Dainano Penktojo akivaizdoje.

– Raportuok. – Atsainiai ranka mostelėjo šis, išsidrėbęs savo plačiame soste. Iškaltas iš ypatingai reto baltojo akmens ir išpuoštas deimantais bei topazais šis krėslas buvo mėgstamiausia valdovo vieta, kurioje jis praleisdavo didžiąją kiekvienos dienos dalį. – Tik paskubėk. Šiandien nesu nusiteikęs ilgiems išklausymams, – pridūrė Dainanas, kairėje rankoje vangiai sukiodamas skeptrą. Tuo tarpu dešinė buvo užimta puspilnės sidabrinės vyno taurės laikymu.

– Žinoma, valdove. – Linktelėjo Arinas. – Po jūsų įsakymo išsiųsti beveik visą sostinės garnizoną į provincijos pietus, mieste suaktyvėjo nusikaltėliai. Turimų patrulių nebeužtenka užtikrinti gatvių saugumui.

– Tai tavo galvos skausmas, Arinai, – atsainiai atsakė karalius, gurkšteldamas iš taurės ir nekreipdamas dėmesio, kad pusė jos turinio išsipylė ant jo ilgos žilos barzdos. 

– Valdove, norėjau paprašyti išskirti dalį rūmų sargybos miestiečių ramybei užtikrinti.

– To dar betrūko. O kas tada saugos mane? – prunkštelėjo karalius. – Na jau ne, terliotis su prasčiokais ne mano asmeninės gvardijos reikalas. Turėsit verstis su tuo ką turit.

– Taip, jūsų Didenybe, – tramdydamas pyktį burbtelėjo Arinas. Jis iš pat pradžių protestavo netikėtam ir savavališkam valdovo sprendimui išsiųsti beveik visas miesto pajėgas į atokią provinciją, tačiau Dainanas buvo nesukalbamas. Kaip visuomet.

– Ar tai viskas? – sausai paklausė karalius, akivaizdžiai nekantraujantis užbaigti šią karvedžio audienciją.

– Yra dar vienas reikalas, jūsų Kilnybe, – kiek padelsęs prabilo Arinas.
– Na tai sakyk, po galais! – paragino jį Dainanas, ištuštindamas vyną. Nieko nelaukęs jis spragtelėjo pirštais kampe stoviniuojančiam tarnui. Šis kaip mat puolė prie valdovo su vyno ąsočiu rankose ir pripildė šio taurę. Sulaukęs žilos senatvės, karalius mėgo papiktnaudžiauti alkoholiu, nors tam ir prieštaravo vyriausias rūmų žyniuonis bei gydytojai.

– Kalbu apie jūsų svečią, – pagaliau sukaupęs drąsą prabilo Arinas. – Valdove, tas žmogus kelia man susirūpinimą. – Mes nieko apie jį nežinome. Nei iš kur jis atvyko, nei kokie jo motyvai.

– Šit kaip? Susirūpinimą? – neskubėdamas perklausė Dainanas.

– Ir ne tik man vienam. Daugelis didikų nepritaria jo buvimui rūmuose, – tęsė Arinas.

– Nejaugi? – Prisimerkė karalius. – Tada kodėl tai girdžiu iš tavęs, o ne iš jų? Kur gi tie drąsuoliai ir kas jie? 

– Su visa pagarba, jūsų Kilnybe, jie nedrįstų varginti jūsų tokias klausimais, tad įpareigojo mane aptarti su jumis šį reikalą, – atsakė Arinas. Jis buvo vienas iš nedaugelio kas galėjo užduoti karaliui nepatogius klausimus nebijodamas pakliūti jo nemalonėn. Vadovavimas miesto garnizonui turėjo savų privalumų, nors vykdyti kitų rūmų didikų pavedimą karvedžiui buvo visai ne prie širdies.

– Čia nėra ką aptarinėti, – numojo ranka Dainanas. – Jis mano asmeninis svečias ir gali čia viešėti kiek tik panorėjęs.

– Valdove, bet nuo to laiko, kai leidote apsigyventi šiam taip vadinamam žyniuoniui vakariniame pilies bokšte, rūmų teritorijoje ir apylinkėse prasidėjo keisti dalykai.

– Kokie būtent? – Karalius sukluso, akimis gręždamas klūpantį karvedį.

– Vien per pastarąsias dvi savaites dingo mažiausiai penki rūmų tarnai, – atsidusęs tęsė Arinas.

– Prakeikti veltėdžiai. Turbūt pabėgo. Tavo darbas būtų juos sučiupti ir pakarti, o ne kvaršinti mano seną galvą, – burbtelėjo Dainanas.

– Nykštukai dingsta ne tik iš rūmų, jūsų Kilnybe, bet ir miesto. Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad iki šio žyniuonio pasirodymo, nieko panašaus nevyko. Tai negali būti tik sutapimas.

– Ką tu bandai pasakyti? Kad mano svečias grobia mūsų žmones? – pašaipiai paklausė Dainanas, vienu mauku ištuštindamas taurę. Tarnas akimirksniu prišoko jos pripildyti, bet susiraukęs karalius jį sustabdė. – Sakyk tiesiai šviesiai, Arinai. Ką galvoji?

– Sklinda gandai, kad jis nekromantas, jūsų Kilnybe, – susikaupęs atsakė Arinas.

– Nekromantas? Kaip matau, mėgsti vaikytis gandų, – pašaipiai sumurmėjo Dainanas. – O kas jei ir taip?

– Jūsų Kilnybe.... tie žyniuoniai gali būti labai pavojingi.

– Arba naudingi, – pridūrė karalius.

– Tuomet leiskite man užtikrinti deramą jo buveinės apsaugą.

– Tuo užsiima mano asmeninė sargyba. Jų visiškai pakanka.

– Valdove, bet kaip miesto garnizono vadas....

– Gana, Arinai, – nutraukė pavaldinį Dainanas. – Pakaks spėlionių ir postringavimų apie nebūtus dalykus. Žyniuonis yra mano svečias ir kol bus mano valia, jis gyvens šiuose rūmuose nevaržomas. O dabar palik mane ramybėje ir eik gaudyti bėglių, – valdovas trinktelėjo skeptru per sosto atbrailą, nevienareikšmiškai duodamas suprasti, kad ši audiencija baigta.

– Jūsų Didenybe.... – Arinui neliko nieko kito, kaip atsistojus dar kartą nusilenkti ir apsisukus išeiti iš sosto menės. Vos išėjus pro duris, du sargybiniai kaip mat jas uždarė.

– Na ir? – atsirėmęs į koridoriaus sieną paklausė vienas Arino kapitonų ir ilgamečių bendražygių Šaturas.

– Eime, – čiupęs už parankės Arinas nusitempė jį fakelais apšviestu koridoriumi atokiau nuo sargybinių. – Bergždžias reikalas, – galiausiai pridūrė jis. – Jis net nesiteikė manęs deramai išklausyti. 

– Tas senas kvailys... – sumurmėjo Šaturas. – Sakiau kad beprasmiška jį perkalbėti.

– Taip, sakei, bet esmės tai nekeičia, – tarė Arinas. – Negalim sėdėti sudėję rankų. Jaučiu savo barzda, kad to atėjūno buvimas čia geruoju nesibaigs.

– Bet vade.... – Išpūtė akis Šaturas. – Negi drįsi eiti prieš valdovo valią? Jei jis sužinos, tau geruoju nesibaigs.

– Pats pavadinai jį senu kvailiu, – atšovė Arinas. – Ir jei kvailys sėdintis soste krečia kvailystes, mūsų pareiga kaip galima labiau apsaugoti žmones nuo jų pasekmių.

Šaturo veidas nušvito. – Džiaugiuosi girdėdamas, kad ne vienas pats taip galvoju.

– Tad nedelskim, – tarė Arinas. – Surink patikimų karių būrį ir nepastebimai išstatyk juos aplink žyniuonio bokštą. Ir kad net musė nepraskristų man nežinant.

– Abejoju, ar rūmų sargyba apsidžiaugs tai sužinojusi. – Susiraukė Šaturas.

– Palik tai man. – Patapšnojo bičiuliui per petį Arinas.

Šaturui nespėjus atsakyti tolimajame koridoriaus gale stūksančios sunkios durys plačiai atsilapojo ir per jas vidun įvirto Zigilis. Karaliaus asmeninės sargybos kapitono veidas buvo persikreipęs iš siaubo.

Spausdamas gilią žaizdą kairiajame petyje Zigilis akimirkai stabtelėjo ir nužvelgė koridoriuje stovinčius Ariną su Šukuru. Tuomet šnopuodamas ir gaudydamas kvapą puolė link karaliaus menės. – Reikia perspėti valdovą! Nedelsiant!

– Kas atsitiko? – pastojo jam kelią Arinas.

– Jie... jie.... užpuolė sargybą. Tie monstrai.... jie.... – paklaikusiomis akimis išlemeno Zigilis.

– Kokie monstrai? Ką čia tauški? – neatlyžo Arinas.

– Reikia perspėti jo Didenybę.... – nekreipdamas dėmesio į kamantinėjimą toliau vapėjo Zigilis.

– Jis kliedi, – taręs Šaturas čiupo kapitonui už pečių ir kaip reikiant papurtė. – Atsipeikėk, po galais! Susiimk!

Zigilis stikliniu žvilgsniu dėbtelėjo į abu nykštukus. – Jo Didenybei gresia pavojus. Turim jį apsaugoti....

– Apsaugoti nuo ko? – Griežtai paklausė Arinas, kone įremdamas savo ilgą nosį kapitonui į tarpuakį.

– Numirėliai.... nuo numirėlių. Žyniuonis prikėlė mirusiuosius ir jie puola visus kas tik pasitaiko jų kelyje.

– Tas kalės.... – prasižiojo Šaturas, bet kažkur tolumoje pasigirdęs agonijos kupinas riksmas nutraukė jo sakinį.

– Taip ir žinojau. – Susiraukė Arinas. – Tai prakeiktas nekromantas. Ir tas senas kvailys įsileido jį į rūmus.

– Kaip lapę į vištidę, – paantrino jam Šaturas, paleisdamas besimuistantį kapitoną. Šis, sunkiai alsuodamas susvyravo ir vos nesuklupo, bet Arinas spėjo pačiupti jį už parankės. Iš gilios žaizdos kapitono petyje sunkėsi kraujas ir stambiais lašais varvėjo ant grindų.

– Nežiopsokit! Padėkit jam! – apsisukęs Šaturas riktelėjo karaliaus menės duris saugantiems sargybiniams ir pažvelgė į Ariną. – Ką darysim, vade?

– Savo darbą, – burbtelėjo Arinas, padėdamas Zigiliui išsitiesti ir tardamas jam: – Užtikrink jo Didenybės saugumą.

– O jūs? – trūkčiojančiu balsu paklausė kapitonas.

– O mes pabandysim sustabdyti tą velnio išperą. – Atkirto karvedys, jau žingsniuodamas link koridoriaus durų ir atsisegdamas nuo diržo karo kirvį graviruota rankena. Šaturas neatsiliko nuo jo nė per žingsnį.

                                                ***

Bokštas, kuriame pastaraisiais mėnesiais gyveno nekromantas buvo iškilęs vakariniame pilies kiemo pakraštyje, atokiau nuo pagrindinės pilies. Patekti ten buvo galima tik per vidinį pilies kiemą. Bet pirma Arinui su Šaturu, reikėjo pralaviruoti painiais pilies labirintais kad pasiektų pagrindinę menę, atsiveriančią į lauką. Pakeliui jie sutiko keliolika sutrikusių rūmų sargybinių, liepdami jiems sekti paskui. Galiausiai, jiems pasiekus plačius akmeninius laiptus vedančius žemyn į pagrindinę pilies menę iš ten atsklido nerimastingas šurmulys.

– Greičiau! – riktelėjęs Arinas dar labiau paspartino žingsnį, rankose tvirtai gniauždamas kirvio rankeną. Mintyse jis vis keikė save, kad nieko nesiėmė anksčiau. Bet šaukštai jau buvo popiet. Dabar reikėjo gelbėti situaciją, jei tai dar buvo įmanoma.

Menėje juos pasitiko saujelė didikų apsuptų tarnų pulko. Čia šmėžavo ir keli pilies sargybiniai. Karvedys kaip mat atkreipė dėmesį, kad daugelis jų buvo sužeisti. Jiems nusileidus, pro didžiules menės duris atsiveriančias į vidinį pilies kiemą vidun sugužėjo dar keliolika kvapą gaudančių karių. Kai kuriuos bendražygiai įnešė sunkiai sužalotus.

– Arinai, kas po galais čia vyksta? – vos karvedžiui prisiartinus pripuolęs paklausė vienas didikų.

– Taip, kas atsitiko? – paantrino jam kitas.

– Tiksliai dar nežinau, bet panašu, kad mūsų vakarinio bokšto svečias ne toks jau ir nekaltas, – trumpai konstatavo Arinas, nužvelgdamas siaubo perkreiptus išvargusių karių veidus. Karių būklė jam dabar rūpėjo daug labiau nei išlepusių rūmų didikų nuogąstavimai.

– Ką mums daryti? – neatlyžo didikas. – Privalote nedelsiant tuo užsiimti.

– Tai ir ruošiuosi daryti, jei liausitės man trukdę, – piktai atšovė Arinas ir ignoruodamas piktus žvilgsnius žengė prie vieno iš nusiplūkusių sargybinių. – Kareivi, kas ten vyksta?

– Velniai. Jie tikri velniai iš paties pragaro, – žiopčiodamas atsakė jis. Jo veidą vagojo šviežias gilus įdrėskimas, iš kurio sunkėsi kraujas.

– Jam šokas, – konstatavo Šaturas, čiupdamas kitam pro šalį skubančiam sargybiniui už peties. – Tu! Pasakok kas ten atsitiko. Ir vikriau.

– Iš bokšto mus užpuolė minia pamišėlių, – virpančiu balsu bet rišliai atsakė šis, valydamasis nuo kaktos žliaugiantį prakaitą.

– Tik bėda ta, kad tai ne pamišėliai, o atgiję lavonai, kuriuos tas bjaurybė prikėlė iš mirusiųjų, – jam paantrino kampe sėdintis garbaus amžiaus kareivis.

– Iš kur žinai, kad jie numirėliai? – griežtai paklausė jo Arinas. Nors pats dar neregėjo šių užpuolikų savo akimis, sargybinio žodžiai jam nekėlė abejonių.

– Patys pastarosiomis savaitėmis tempėm ten nabašninkus ir iškasinėjom senus lavonus. O dabar tie sutraukos prisikėlė ir pradėjo šeimininkauti, – niūriai burbtelėjo kareivis. 

– Ką? – Arinas negalėjo patikėti tuo ką girdi.

– Mes tik vykdėm pilies sargybos kapitono įsakymą, – suskubo pasiteisinti sargybinis. – Mums buvo liepta kasti senosiose kapinėse ir vežti palaikus prie bokšto.

– Rūpūs miltai... – išsprūdo Šaturui. – Ir kiek gi jūs jų ten pritempėt?

– Turbūt gerą pusšimtį. Bet mes gerokai juos aptalžėm.

– Kaip toli jie prasiveržė? – skubiai paklausė Arinas.

– Sustabdėm juos prie vakarinio sparno kiemo vartų. Seržantas Eredas su saujele karių liko ten, kad juos sulaikytų.

– Kodėl iki šiol neskamba pavojaus varpai? – rūsčiai paklausė Šaturas.

– Negalim prie jų prieiti. Užpuolikai, it žinodami, pirmiausia iš ten mus ir išstūmė.

Sekundę pasvarstęs Arinas mostelėjo Šaturui prieiti. Šis kaip mat pristatė.

– Skubėk į žemutinių vartų kareivines ir surink visus, kas gali laikyti ginklą rankose, – įsakė Arinas.

– O tu?

– Mes su rūmų sargybiniais skubėsim prie vartų. – Arinas dar kartą nužvelgė aplink zujančius karius. – Bent jau su tais, kas dar pastovi ant kojų. Priešo pajėgos negausios, tad dar turime šansą juos sulaikyti kol negrįši su pastiprinimu. Ir paskubėk. Viena koja ten, kita čia.

– Bus padaryta. – Linktelėjo Šaturas ir nieko nelaukęs išskuodė pro lauko duris.

Palydėjęs jį akimis Arinas atsistojo vidury menės ir suriko pakankamai garsiai, kad visi susirinkusieji jį girdėtų. – Visi, kas galit kautis, čiupkit ginklus ir sekit paskui mane! Negalim leisti priešui prasiveržti pro vidaus kiemo vartus! – Tuomet, demonstratyviai kilstelėjęs kirvį jis nužingsniavo link durų. Keli tuzinai karių, jų tarpe ir saujelė sužeistųjų, nors ir murmėdami nusekė jam iš paskos.

                                                ***

– Paremkit vartus! – surikęs Eredas kirvio mostu nukrito per plyšį vartuose išlindusią ranką. Pilkšvos spalvos galūnė pabalusiomis panagėmis žnektelėjo ant grindinio apšlakstydama Eredą pajuodusiu krauju. Nuo į šnerves trenkusios smarvės seržanto vos nesupykino. Tuo tarpu saujelė karių atrėmė į vartus keletą rąstų, bet buvo akivaizdu, kad puolančiųjų tai ilgai nesilaikys. Nuo įnirtingo siūbavimo vartų vyriai garsiai girgždėjo, grasindami bet kurią akimirką pasiduoti.

– Ilgai neatlaikys, – gaudydamas kvapą riktelėjo vienas iš kareivių, nugara bandydamas paremti sieną. Prakaitas žliaugė jo kakta žemyn.

– Mūsų pareiga juos užlaikyti kaip įmanoma ilgiau, – sušvokštė Eredas, griebdamas ant grindinio gulinčią ietį ir durdamas ja į spragą. Jis tikrai į kažką pataikė, bet kas ir kas tai buvo, atsitraukė kartu su styrančia ietimi. Seržantas dar bandė ją sugriebti, bet ši išslydo jam iš prakaituotų delnų. – Po galais!

Užpuolikai, nepaliaudami darbavosi kirviais ir kirtikliais, netrukus dar keliose vietose pramušdami mediniuose vartuose skyles. Šiurpiausia buvo tai, kad jie neskleidė jokio šurmulio. Girdėjosi tik nepertraukiamas ašmenų kapojimas.

Eredas apsižvalgė. Prie vartų su juo buvo likę tik aštuoni jau gerokai nusiplūkę kariai. Dešimtys jo ginklo brolių padėjo galvas bandydami sulaikyti iš bokšto besiveržiančius numirėlius, bet viskas buvo perniek. Jei dar kiek uždelstų, po akimirkos jų laukė toks pat likimas. Eredas jau buvo beprasižiojąs, liepdamas kariams atsitraukti, kai jo žvilgsnis užkliuvo už plačiais laiptais žemyn skubančių kelių dešimčių ginkluotų nykštukų. Jis akimirksniu atpažino jų priešakyje puškuojantį miesto garnizono vadą.

– Prisiekiu Krono vardu, jūs pačiu laiku! – pasveikino jis prisiartinusį karvedį. – Jie netrukus prasiverš.

– Tad deramai juos pasitikim, – atsakė Arinas, tvirčiau sugniauždamas ginklą. – Rikiuot dviem eilėm ant laiptų! – Suriko jis atsisukęs. – Arbaletininkai, užsiimat aukštesnes pozicijas!

Kariai, tame tarpe ir saujelė vartų gynėjų nedelsdami puolė vykdyti karvedžio įsakymo. Atsitraukę nuo vartų per gerą pusšimtį metrų jie sustojo dviem eilėm laiptų papėdėje tarp stačių sienų ir atstatė priešais save skydus, suformuodami nepraeinamą barjerą. Tuo tarpu tuzinas nykštukų ginkluotų sunkiais arbaletais užsiropštė laiptais aukščiau, kad galėtų patogiai šaudyti kariams virš galvų. Arinas su Eredu įsispraudė į pirmą eilę ir taip pat pasiruošė.

– Kad ir kas įšeis pro tuos vartus, toliau jie neprasiverš! Laikykit rikiuotę ir nebijokit! Dievai su mumis! – atsisukęs į karius padrąsino juos karvedys.

Per gretas nuvilnijo pritarimo šūksniai kaip tik tą akimirką kai viena vartų pusė išgriuvo ir vidun plūstelėjo priešai. Nuo šio reginio Arinui trumpam užgniaužė kvapą. Jų link svirduliavo prisikėlę numirėliai. Kai kurie jų atrodė visai kaip gyvi, tik judėjo keistai šlitinėdami, spoksodami į išsirikiavusius karius pabalusiais vyzdžiais. Tuo tarpu kiti buvo akivaizdžiai pradėję irti. Jų palaikus dengė sudūlėjusių drabužių skutai. Protui buvo sunku suvokti, kaip šie suragėję skeletai apskritai sugebėjo laikytis ant kojų.

– Prakeikta magija, – burbtelėjo Eredas, tramdydamas savyje kylančią paniką.   

– Vardan Karloro, kas gi tai? – išsprūdo kažkam.

– Tai mūsiškiai! – pasigirdo kitas balsas, per spragą vidun braunantis vis naujiems užpuolikams. Įsimaišę į minią ir išsitepę dar sukrešėti nespėjusiu krauju, link jų lingavo ir neseniai žuvę ginklo broliai. Kai kurie vilkdami savo ginklus grindiniu, tarytum šie būtų per sunkūs, kiti juos iškėlę ir paruošę kovai, negyvėliai sparčiai artinosi.   

Per karių gretas nuvilnijo sutrikimo banga.

– Tai nebe jūsų broliai! – bandydamas užbėgti panikai už akių suriko Arinas. – Arbaletininkai, ugnis!

Tačiau šie delsė. Matydami besiartinančius savo bendražygius, su kuriais dar visai neseniai kovėsi petys į petį, kariai nedrįso į juos šauti, taip leisdami zombių miniai dar labiau prisiartinti.

– Po galais, šaukit! – surikęs Arinas čiupo iš greta stovinčio nykštuko rankų trumpą ietį ir švystelėjo ją į arčiausiai atsidūrusį numirėlį. Aštrus antgalis pervėrė jo krūtinę ir zombis suklupo. Bet neilgam. Netrukus sverdėdamas vėl pakilo ir žengė priekin.

– Ugnis, kad jus kur sutrauktų! – piktai užriaumojo karvedys. 
 
Pagaliau arbaletininkai atsipeikėjo ir į priekines priešų gretas nuzvimbė pirmoji strėlių salvė. Prašauti buvo neįmanoma. Kiekviena jų rado savo taikinį, susmigdama giliai į nekrotinius kūnus. Tuzinas numirėlių susverdėjo ir griuvo. Bet daugelis vėl lėtai atsistojo ir tęsė žygį. Keletą nespėjusių laiku pakilti sutrypė iš paskos spaudžianti minia. Artinantis šiai šiurpą keliančiai procesijai nesigirdėjo jokių riksmų ar šūksnių, tik žingsnių bei žvangančių ginklų aidas.

– Jie nemirtingi! – suriko kažkas.

– Kaip galima su jais kovoti? – paantrino kitas balsas.

– Turim bėgti! – pasigirdo trečias ir rikiuotė susvyravo.

– Drausmės! – šįkart užriaumojo Eredas, bandydamas sutramdyti karius, kol šie galutinai nepakriko. Nors jo paties nervai buvo ant ribos.
– Taikykit jiems į galvas! – riktelėjo Arinas mostelėjęs į vieną iš pargriuvusių numirėlių kuriam strėlė pervėrė kairę akiduobę. Priešingai nei kiti, padaras neberodė jokių gyvybės ženklų. – Jie iš kūno ir kraujo, taigi juos galima nužudyti! Dar vieną salvę! – įsakė jis.

  Jo įsakmus tonas turėjo poveikį ir susizgribę arbaletininkai daug drausmingiau paleido antrą salvę. Šįkart septynios strėlės pakirto pirmose gretose žygiuojančius zombius į galvas ir šie žnektelėjo ant grindinio, tarytum kažkas būtų juos išjungęs.

– Kita kalba. – Sugriežė dantimis Arinas, iškeldamas priešais save skydą. – Pasiruoškit! – jis riktelėjo kariams kai, likus dvidešimčiai metrų, priešakinės užpuolikų gretos staiga metėsi priekin.

– Nesitraukit nė per žingsnį! – jam paantrino Eredas įsiremdamas kojomis į žemę ir pasiruošdamas atremti smūgį. Tuo tarpu numirėlių lavina per kelias akimirkas įveikė likusią distanciją ir rėžėsi į priešakinę karių gretą.

Mirties tvaikas trenkė Arinui į šnerves, pirmiesiems užpuolikams dar nespėjus jų pasiekti. Ir šio dvoko prigimtis jam nekėlė abejonių. Tamsios nekromanto magijos paveikti kūnai prisikėlė iš mirusių ir jo pareiga buvo juos žūtbūt sustabdyti.

Nuo spaudimo pirmoji karių eilė sulingavo, tačiau atsilaikė. Tuo tarpu antroje eilėje išsirikiavę kariai ėmė talžyti puolančiuosius ietimis, kirviais ir vėzdais.

– Laikykit rikiuotę! – riktelėjęs Arinas smogė kirviu prieš jį išdygusiam numirėliui per pakaušį. Nuo ilgo gulėjimo žemėje apdūlėjusi kaukolė kaip mat skilo pusiau ir palaikai susmuko jam po kojomis, akimirksniu užleisdami vietą kitam užpuolikui. Padaras, dar visai neseniai buvęs garbingu rūmų sargybiniu kirto kapitonui kardu, bet šis sėkmingai atmušė nerangų bandymą skydu ir perskėlė užpuolikui kaktą.

Vilkėdamas sunkiais šarvais šis virto atbulas, užgriūdamas keletą jam už nugaros stovėjusių lavonų. Karvedžio kairėje ir dešinėje kariai taip pat ėmė negailestingai kapoti zombių gretas. Užpuolikai nė nebandė išvengti smūgių, griūdami ant grindinio tik tam, kad užleistų vietą kitiems. Per kelias minutes po besiginančių karių kojomis iškilo sumaitotų kūnų pylimas.

Visgi jėgos buvo nelygios. Netrukus ėmė kristi pirmieji kariai, pakirsti nepaliaujamai puolančio priešo. Priešo, kuris veržėsi pirmyn be baimės, be gailesčio, be delsimo. Ir nors arbaletininkai be paliovos pliekė į susigrūdusius numirėlius, jiems netrukus baigėsi strėlės, o priešų gretos tik šiek tiek apretėjo. Kai kurie prisikėlėliai nerangiai mojavo turimais ginklais ir gynėjams nesunkiai sekėsi juos atremti. Tačiau reanimuoti kariai, tarytum prisimindami savo įgūdžius, buvo daug pavojingesni oponentai.

Arino dešinėje besikaunantis rūmų sargybinis staiga suriko ir netekęs pusiausvyros pargriuvo. Kažkieno rankos, pačiupusios jį už kojų, kaip mat įtraukė rėkiantį iš siaubo nelaimėlį gilyn į numirėlių minią, kur jo šauksmai netrukus nutilo. Jo paliktoje spragoje akimirksniu išdygo vienas iš atgijusių gvardiečių ir stiklinėmis akimis spoksodamas į Ariną užsimojo kirviu. Laimei, vienas iš antroje eilėje stovinčių karių vožė jam per šalmą savo sunkiu vėzdu. Nuo stipraus smūgio šio kaukolė pokštelėjo kaip išgliaudyto riešuto kiautas ir padaras virto ant šono.
Pilies sargybinis suskubo užimti žuvusio bendražygio vietą, pasiruošęs atremti kito užpuoliko smūgį.

Nors gynėjai ir aršiai priešinosi, jų gretos pradėjo tirpti. Kairėje ką tik krito dar du kariai, nesugebėję apsiginti nuo keliolikos juos kapojančių rankų. Atsidaro vis daugiau spragų ir netrukus nebeliko kam jas užkamšyti.

Arinas skubiai apsižvalgė. Buvo akivaizdu, kad ilgai jų linija neatlaikys. Bet nei vienas iš dvylikos  vis dar besikaunančių nykštukų nė nesiteikė trauktis.

– Bijau, kad ilgai neatsilaikysim, – pūškuodamas riktelėjo jam Eredas, užsidengdamas skydu nuo dar vieno kirčio. Jo vėzdas ir vėl pasiekė taikinį, sutrupindamas eilinio zombio galvą.

– Tvarkingai traukiamės išlaikydami rikiuotę! – įsakmiu balsu suriko Arinas, galiausiai įvertinęs susiklosčiusią situaciją. Jų buvo per mažai, kad sulaikytų priešo antplūdį. Vienintelis kelias buvo trauktis link pagrindinės menės ir tikėtis, kad pavyks sustabdyti priešą ten.
Staiga nugriaudėjęs kovos ragas privertė jį apsisukti.

– Pačiu laiku, kad tave kur! – išsprūdo Arinui stebint žemyn laiptais atbildantį Šaturą. Jam iš paskos skuodė keliasdešimt iki dantų ginkluotų žemutinių pilies vartų sargybinių.

– Iš kelio! – sušuko Šaturas, mojuodamas dvirankiu kūju ir liuoksėdamas per kelias pakopas vienu metu. Taip įsibėgėjusio jo dabar niekas nebegalėjo sustabdyti.

– Rikiuotė, prasiskirt! – paskutinę akimirką sukomandavo Arinas ir gynėjai drausmingai atšokę į šonus praleido šį šarvuotą taraną tiesiai į numirėlių sambūrį. Puolimo smaigalyje atsidūręs Šaturas rėžėsi į priešais išdygusį padarą, išversdamas jį iš kojų ir kaip patrakęs puolė mojuoti sunkiu kūju aplink, traiškydamas galvas ir trupindamas galūnes.
Svarstyklės akimirksniu pakrypo gynėjų naudai. Gerai ginkluoti, apsišarvavę ir kupini ryžto bei jėgų garnizono kariai išmušė puolančiuosius iš vėžių ir netrukus šių pajėgos pakriko. Nieko nelaukęs Arinas su savo kariais taip pat puolė pirmyn, stumdami nelabuosius atgal ir retindami jų gretas.

Po penkių minučių paskutinis numirėlis vėl prigulė amžino poilsio. Bet ši pergalė jiems brangiai kainavo. Apsižvalgęs Šaturas tyliai nusikeikė. Tik tuzinas jo vadovaujamų karių dar stovėjo ant kojų. Likusieji krito.

– O dabar pribaikim tą prakeiktą žyniuonį, – sunkiai alsuodamas šūktelėjo Šaturas ir pasuko link pralaužtų vartų, vedančių prieš nekromanto bokšto.

Pirmasis jį pamatė Arinas – aukštą žmogystą apsigaubusią tamsiu apsiaustu, su ant galvos užmaukšlintu kapišonu. Nekromantas kaip tik pasirodė pralaužtuose vartuose ir įsistebeilijęs į kūnais nusėtą mūšio lauką iškėlęs dešinę ranką ėmė kažką murmėti balsu.

– Eikšek, tu velnio išpera! – Pamatęs jį Šaturas sugniaužė rankose kūjį ir suskubo žyniuonio pusėn. Jo kariai nusekė jam iš paskos.

Ariną užplūdo keistas jausmas. Tarytum nujausdamas kažką negero jis suriko: – Šaturai, palauk!

Jo kapitonui nespėjus pasiekti nekromanto, tarytum paveikti paslaptingos jėgos, dešimtys lavonų staiga pradėjo keltis nuo grindinio, tame tarpe ir ką tik mūšyje žuvę gynėjai. Bet kilo ne visi. Nemažai kūnų buvo neatpažįstamai sumaitoti ir net tamsioji nekromanto magija nebepajėgė jų reanimuoti. Visgi, bundančių gretos sparčiai augo, keleriopai skaičiumi pranokdamos apsuptus gynėjus. 

– Traukitės! Tai spąstai! – supratęs kas vyksta Arinas metėsi priekin, tačiau buvo jau vėlu. Jam kelią pastojo prisikėlusių numirėlių siena. Bet padarai jo nepuolė, tiesiog sustingo lūkuriuodami, tarytum kažko laukdami. Tuomet, lyg kažkam pamojus burtų lazdele, visi vieningai apsisuko ir suskubo uždaryti ratą aplink Šaturą ir jo ginklo brolius.

Įtūžęs kapitonas puolė talžyti visus kas tik pasitaikė jo kelyje, bet priešų gretos vis artėjo, priversdamos gynėjus susigrūsti į ratą.

– Traukitės į menę! Mes juos sulaikysim! – pagaliau supratęs, kad ištrūkti nebepavyks, Šaturas riktelėjo Arinui per vis labiau juos spaudžiančių numirėlių galvas. Drąsos ir ryžto šiam nykštukui galėjo pavydėti bet kas. Jo bendražygiai krito vienas po kito, nebeapsigindami nuo keleriopai gausesnio priešo.

– Po perkūnais! – išsprūdo karvedžiui. Apimtas įniršio jis metėsi priekin, pasiryžęs veržtis link apsuptųjų, bet Eredas jį sulaikė.

– Jiems nebepadėsim! Turim trauktis kol dar ne vėlu! – suriko jis, tempdamas Ariną laiptais į viršų.

Bet Arinui jo tarytum negirdėjo. Jis toliau veržėsi priekin ir prireikė keletos karių pagalbos, kad jį sutramdytų.

– Paleiskit mane! – sustugo Arinas, desperatiškai muistydamasis. Visgi Eredas buvo teisus. Jau buvo per vėlu kažką pakeisti.

– Prasmekit pragaran! – Sulig šiais žodžiais paskutinis likęs Šaturas taip pat prasmego numirėlių jūroje.

Tuomet tarytum lėlių valdovo tampomi už virvelių prisikėlėliai vėl pasisuko laiptų link ir pradėjo artintis. Jų gretas netrukus papildė naujai atgaivintų lavonų gretos. Nekromantas veltui laiko negaišo.
Pirmiesiems numirėliams pradėjus kopti laiptais aukštyn Arinas apsižvalgė. Su juo buvo likę tik septyni nykštukai. Apie priešo sulaikymą nebuvo nė kalbos.

– Atgal į menę, – tyliai įsakė karvedys. Sunkiai tramdydamas pyktį ir apmaudą jis dar kartą žvilgtelėjo į priešingame mūšio lauko krašte stoviniuojantį nekromantą, vis dar vildamasis, kad pastebės kokį nors būdą jį pasiekti. Deja, burtininkas buvo per toli. Įmantriai įviliojęs į spąstus ir išžudęs nuožmiausius gynėjus, reanimuotų lėlių šeimininkas dabar nukreipė visą savo dėmesį į pilį. Tačiau kova dar nebuvo baigta ir Arinas nuskubėjo paskui savo vyrus link pagrindinės menės.

                                              ***

Nedidelėje aikštėje priešais pagrindinės menės duris virė tikras chaosas. Rūmų didikai skubėjo išsinešdinti iš rūmų per vienintelį likusį atsitraukimo kelią – siaurą akmeninėmis statulomis apstatytą alėją vedančią link žemutinių pilies vartų. Tarnų srautas šmirinėjo pro duris nešini rūbais, skryniomis su asmeniniais daiktais, brangiausiais rakandais ir netgi baldais. Šiame chaose dar nedaugelis suprato, kaip arti mirtino pavojaus jie atsidūrė.

Pasiekęs laiptų viršų Arinas žvilgtelėjo atgal. Numirėliai jau buvo užtvindę pakopų apačią ir sparčiai artinosi.

– Paskubėkit! Jie netrukus bus čia! Sargyba, pasiruoškite užverti duris! – sušuko jis skubėdamas link menės.

Tai išgirdę aplink zujantys nykštukai supanikavo. Daugelis tarnų metė sunkias naštas ir pasileido žemutinių vartų link, nekreipdami dėmesio į piktus jų šeimininkų šūksnius. Padėti galvas už turčių rakandus niekam nesinorėjo.

Tuo tarpu dviem tarnams lipant per durų slenkstį, vienas jų paslydo ir griuvo kartu su sunkia ąžuoline skrynia. Iš jos ant grindinio pabiro sidabro monetos bei papuošalai.

– Mulkiai, ką jūs padarėt! – užsipuolė juos iš paskos pūškuojantis didikas ir skėlęs kaltininkui antausį puolė ant kelių rinkti savo turto.

– Priešas netrukus bus čia! – riktelėjo jam prisiartinęs Arinas, tačiau šiam tai buvo nė motais. Drebančiais pirštais didikas graibstė monetas, mesdamas jam atgal į skrynią ir be paliovos keiksnodamas nerangų tarną.

– Kelkis, jei nori gyventi! – Karvedys čiupo didikui už parankės bandydamas jį pakelti, bet šis jį atstūmė, nekreipdamas dėmesio į nieką, išskyrus savo sidabrą. 

Arinas nebesivargino jo perkalbėti. Akimirką jis pats delsė, kovodamas su pagunda pasinaudoti proga ir sprukti iš pilies kol dar ne vėlu, tačiau pareigos jausmas apginti karalių buvo stipresnis. Dabar gėdingai pasitraukęs jis niekada nebūtų sau atleidęs. Nuginęs šalis dvejones Arinas dar kartą pažvelgė per petį, kur virš laiptų krašto pasirodė pirmosios numirėlių galvos ir galiausiai įžengė į menę.

– Užverkit duris! – įsakmiu balsu tarė jis trims prie įėjimo bdintiems sargybiniams. Šie nieko nelaukdami įvykdė jo įsakymą, taip sukeldami aibės taip ir nespėjusių laiku ištrūkti rūmų gyventojų pasipiktinimą. Bet karvedys buvo nesukalbamas. Po akimirkos iš lauko atsklido siaubo apimtų nykštukų riksmai ir pagalbos šauksmai. Ne visi buvo pakankamai greiti pasprukti nuo artėjančios zombių lavinos. Dabar jų laukė siaubingas galas. Kažkas puolė belstis į duris maldaudami juos įleisti vidun. Keletas karių suskubo prie durų, bet nuožmaus Arino žvilgsnio pakako, kad jie sustotų.

– Niekuo nebegalim jiems padėti, – niūriai tarė karvedys, priverstas klausytis desperatiškų pagalbos šauksmų. Ilgainiui vienas po kito balsai nuslopo ir lauke įsivyravo mirtina tyla. Deja, ilgai ji netruko ir netrukus pasigirdo dešimčių duris kapojančių kirvių kalenimas.

– Ar iš čia veda koks nors kitas kelias apie kur aš nežinau? – Arinas paklausė vieno iš prabangiai apsirengusių putlių didikų, baikščiai tupinėjančio kampe.

– Jei būtų, aš čia nestovėčiau, – gailiai cyptelėjo šis, bejėgiškai mosteldamas rankomis.

– Ką gi, – atsidusęs tarė karvedys. – Tuomet visi, kas galit kovoti, čiupkit ginklus ir pasiruoškit. Jie be vargo išvertė vidinio kiemo vartus, tad šios durys jų tikrai nesulaikys.

– Bet mes ne kareiviai, – pareiškė kitas iš išvaizdos kilmingojo sluoksnio atstovas. Atsitempęs iš paskos gerokai jaunesnę už save sugulovę jis nesėkmingai bandė ją paguosti.

– Tiems padarams bus visiškai nusispjaut, sugebat jūs laikyti ginklą rankose ar ne. Jie žudys visus ir viską savo kelyje. – Kirviu durų pusėn mostelėjo Arinas.

– Tuomet viskas prarasta? – paklausė vienas iš tarnų? – O kur mūsų kariauna?

– Taip, kur mūsų kariauna? – jam paantrino putlusis didikas. – Kur miesto garnizonas?

– Paklauskit valdovo, – piktai atsikirto jam karvedys, mintyse užduodamas tą patį klausimą, bet greičiau priekaištaudamas sau už tokį trumparegiškumą. Jei tik jis būtų radęs būdą laiku perkalbėti karalių arba bent jau imtis priemonių pilies ir miesto gynybai sustiprinti, dabar jie nebūtų atsidūrę šioje situacijoje.

Durų kapojimas dar labiau suintensyvėjo. Numirėliai laiko tikrai negaišo ir toliau nepailstamai bandė prasibrauti vidun.

– Nagi visi tempkit prie durų kas ką galit, – galiausiai nejaukią tylą nutraukė Eredas. – Galim pastatyti barikadą ir taip juos pristabdysim.
– Tu teisus. – Linktelėjo Arinas. – Jei paliksim tik siaurą praėjimą jiems prasibrauti, gal ir turėsim šansą juos sulaikyti. Paskubėkit! Visi prie darbo! Tai liečia ir jus! – Jis griežtai paragino toliau vietoje stoviniuojančius didikus.

– Kad mes dirbtume? – papurtėlis išpūtė akis. – To dar betrūko. Tam ir yra tarnai. Judinkitės, veltėdžiai! – Suplojęs rankomis ir davė ženklą savo pavaldiniams vykdyti karvedžio įsakymą.

Arinas jau norėjo atsikirsti, bet numojo ranka. Dabar jis neturėjo nei noro nei laiko ginčytis su šiais privilegijuotais išpuvėliais. Juolab, kad duryse atsirado pirmieji kirvių iškapoti tarpai.

Netrukus priešais duris pradėjo sparčiai augti barikada iš suverstų suolų, stalų, skrynių ir visko, ką tik nykštukams pavyko pakelti nuo grindų. Prie šių pastangų prisijungė ir dauguma aukštesnio luomo atstovų, bet, žinoma, ne visi. Keletas, tame tarpe labiausiai besipiktinę, suskubo grįžti į savo kambarius, kol karvedžiui nekilo ūpas jų jėga apginkluoti ir pastatyti į rikiuotę. Pats Arinas nė neketino to daryti. Iš šių tinginių ir baltarankių, gyvenime nedirbusių nė dienos, būtų tik daugiau žalos nei naudos. Nors, nepaisant visų jų pastangų, dabar juos išgelbėti galėjo nebent stebuklas.

– Palikite tik siaurą praėjimą! – įsakė karvedys burdamas negausias likusių rūmų sargybinių pajėgas. Kartu su lengviau sužeistais, bet vis dar kautis gebančiais kariais jis suskaičiavo penkiolika gynėjų. Tuo tarpu Eredas paskubomis apginklavo dar tuziną drąsiausių rūmų tarnų, pasišovusių padėti. Tiesa, iš neapmokytų mėgėjų daug tikėtis buvo lengvabūdiška, bet moralę tai šiek tiek pakėlė.

– Pasiruoškit! – perspėjo gynėjus Arinas, stebėdamas, kaip spraga duryse pakankamai prasiplėtė ir vidun galvą kyštelėjo pirmasis užpuolikas. Gerokai apiręs lavonas nužvelgė susirinkusius bedvasiu žvilgsniu ir nedvejodamas puolė tiesiai ant atstatytų iečių. Jam iš paskos kaip mat sekė dar keletas. Po akimirkos dvokiantį kūną pervėrė trys aštrūs antgaliai ir vienas iš karių pribaigė negyvėlį suknežindamas jam galvą vėzdu.

– Laikykit rikiuotę! – subliuvo Arinas pastebėjęs kelių karių veiduose siaubą. Kirviu kone perkirtęs antrąjį zombį pusiau jis koja nustūmė lavoną į šoną, pasiruošdamas pasitikti sekantį oponentą. Ilgau laukti neteko. Pro plyšį plūstant nenutrūkstamai numirėlių virtinei, kiti toliau be paliovos skaldė duris, platindami spragą.

– Jie prasimušė dar keliose vietose! – kažkas riktelėjo, atkreipdamas gynėjų dėmesį.

– Po galais. Eredai! Imk penkis karius ir tarnus ir bandykit juos sulaikyti! – nusikeikęs įsakė Arinas, nuogąstaudamas, kad jų gynyba bet kurią akimirką pabirs. Priešingai nei jau gerokai nusiplūkę gyvieji, numirėliai nejautė nei nuovargio nei baimės.

Seržantas be žodžių linktelėjo ir suskubo vykdyti nurodymo, išrikiuodamas kovotojus prie dviejų naujai atsiradusių ir sparčiai didėjančių plyšių.

– Muškit juos kai tik.... – Eredas staiga nutilo ir žengtelėjęs atatupstas susvyravo. Pažvelgęs į savo krūtinėje styrančią arbaleto strėlę jis pabandė įkvėpti, bet perdurtas plautis tik švilptelėjo. Iš gilios žaizdos akimirksniu ėmė sunktis kraujas ir netekęs pusiausvyros seržantas su trenksmu virto atbulas. Išleidęs paskutinį kvapą jis taip ir liko gulėti plačiai atmerktomis akimis.

– Priedangon! – Matydamas tai suriko Arinas, bet buvo per vėlu. Per spragas vidun įskriejo dar kelios strėlės, vietoje nukaudamos keletą jokiais šarvais neapsaugotų savanorių. To pakako, kad likę tarnai pakriktų ir metę ginklus pasipustytų padus, prie durų palikdami tik saujelę karių.

– Grįžkit, bailiai! Stokit! – Arinas bergždžiai pabandė juos sudrausminti, bet persigandusiems tarnams tai buvo nė motais. Staiga jis pajuto skausmingą dūrį kairiame petyje. Visiškai pamiršęs pats saugotis dabar brangiai už tai sumokėjo. Jį kliudė viena iš strėlių. – Išgamos! – Apimtas įniršio ir nekreipdamas dėmesio į skausmą jis sutrupino prieš nosį išdygusiam įsibrovėliui galvą. Vilkintis rūmų sargybinio apdarais zombis susmuko it bulvių maišas.

– Karvedys sužeistas! Patraukit jį iš ten! – Kažkas griebė Arinui už rankos ir nutempė nuo spragos. Tuo tarpu vidun besiveržianti numirėlių minia pralaužė vos kelių karių saugomą užtvarą ir tarytum potvynio banga plūstelėjo į menę, viską šluodami savo kelyje.

– Turime trauktis! Gelbėkitės! – Pasigirdo siaubo kupini riksmai. To pakako, kad pakriktų paskutiniai gynėjai ir prasidėtų visuotinė panika.

– Link sosto menės! – nepaisydamas it įkaitintu plienu deginamo peties, suriko Arinas ir  kartu su keturiais kovotojais suskubo laiptais aukštyn. Dabar vienintelis jų šansas išsigelbėti ir apsaugoti valdovą buvo pasislėpti už sunkių sosto menės durų išlietų iš sunkaus metalo ir kaustytų žalvariu. Užpuolikams jokiais kirviais nepavyktų jų pralaužti. Vis dar puoselėdamas viltis karvedys suskubo ten, pakeliui priverstas klausytis žūstančiųjų aimanų. Apačioje likusių gynėjų lemtis abejonių nebekėlė ir netrukus pagrindinėje menėje įsiviešpatavo trumpalaikė tyla. Neužilgo aptilusiuose rūmų koridoriuose pasigirdo kraują stingdantys riksmai ir pagalbos šūksniai. Numirėliai pradėjo nuodugniai tikrinti visus kambarius ir užkaborius, ieškodami besislapstančiųjų ir negailestingai juos žudydami.

Savo nuostabai Arinas rado valdovo menės duris uždarytas. Jas įprastai saugančių dviejų sargybinių taip pat niekur nesimatė.

– Valdove, atidarykit duris! Tai aš, Arinas! Įleiskite mus! – suriko jis, stipriai belsdamas į metalinį paviršių, būdamas tikras, kad jo šauksmą girdi tūnantys viduje. Kitaip ir negalėjo būti. Dabar valdovo menė buvo paskutinė saugi prieglauda ir ten neabejotinai kažkas glaudėsi. – Įleiskite mus! Jie artinasi! Greičiau! – Jis toliau be paliovos beldėsi, tačiau durys taip ir neatsivėrė. – Prakeikti bailiai! Įleiskit mus! – įsiutęs Arinas neatlyžo, pamiršdamas bet kokį etiketą. – Įsakau atidaryti duris! Tuojau pat! – Bet visi jo prašymai liko neišgirsti.

– O Viešpatie! Jie jau čia! – sušuko vienas iš karių, priversdamas Ariną atsisukti, kaip tik tuo metu koridoriuje pasirodė pirmieji numirėliai ir nieko nelaukdami puolė penkis į kampą įspraustus nykštukus.

– Niekšai! Dekit pragare! - Arinas dar spėjo nudobti tris zombius, kol stiprus smūgis nepargriovė jo ant grindų ir viskas aptemo. 

                                              ***

Galiausiai desperatiškos gynėjų maldos nuščiuvo ir už karaliaus menės durų įsiviešpatavo mirtina tyla. Vis dar sėdėdamas savo soste Dainanas nejaukiai pasimuistė.

– Valdove? – Pirmasis tylą nutraukė asmeninės sargybos kapitonas Zigilis, spausdamas delną prie paskubomis sutvarstyto peties. – Ką mums daryti?

Užuot atsakęs karalius piktai mostelėjo ranka, duodamas ženklą užsičiaupti, tuo tarpu pats bandydamas įsiklausyti, kas vyksta išorėje. Ilgai laukti neteko. Kažkas keletą kartų stipriai pabeldė į duris, priversdamas visus nuščiūti. Keturi sargybiniai nervingai spausdami savo ginklus, susibūrė priešais valdovą, nerimastingai žvalgydamiesi vienas į kitą. Kažkas vėl pasibeldė, šįkart stipriau.

– Atidarykit duris, valdove! – pasigirdo gilus džeržgiantis balsas, privertęs Dainaną dar labiau krūptelėti. – Metas įgyvendinti mūsų susitarimą.

– Atidarykit duris, – kelias akimirkas padelsęs, galiausiai užkimusiu balsu sumurmėjo karalius.

– Jūsų Didenybe? – paklausė sutrikęs Zigilis, netikėdamas savo ausimis.

– Girdėjai ką pasakiau, – paragino jį Dainanas.

– Bet juk ten priešas... – pabandė prieštarauti kapitonas.

– Vykdyk įsakymą, tarne! – piktai suriko ant jo karalius, sviesdamas į kapitoną tuščią vyno taurę. – Antraip pats tave nudėsiu!

Nedrįsdamas priešgyniauti valdovo valiai Zigilis linktelėjo dviem sargybiniams ir šie, nors ir nenoromis, atsargiai prisiartino prie durų. Atrakinę sunkų užraktą abu nedelsdami suskubo atgal. Tuo tarpu sunkios durys lėtai atsivėrė. Tarpduryje išdygęs aukštaūgis žmogysta neskubėdamas nužvelgė susirinkusius menėje ir netardamas nė žodžio žengė vidun. Pirmasis jam iš paskos įžengė Arinas. Kraujas žliaugė jo kaklu žemyn, tačiau karvedžiui tai buvo nė motais. Stabtelėjęs tarpduryje jis pažvelgė sau į krūtinę kurioje styrojo įstrigęs akmens kirtiklis. Tylėdamas jis ranka ištraukė sukruvintą įrankį ir klusniai nukrypavo paskui savo naująjį šeimininką, vesdamas paskui save kitus. Netrukus karaliaus menė prisipildė numirėlių. Persigandę nykštukai susipraudė į kampą, pasiruošę gintis, tačiau zombiai jų, bent jau kol kas nepuolė. Nekromantui davus ženklą visi sustojo it įbesti, tarytum kažko laukdami.

– Jūsų Didenybe... – virpančiu balsu vėl paklausė Zigilis, spoksodamas tai į valdovą, tai į šį šiurpų reginį, nežinodamas ko griebtis.

Bet karalius nekreipė į jį dėmesio. Nenuleisdamas akių nuo nekromanto jis tik suvapėjo: – Kas dabar?

Vietoj atsakymo nekromantas kilstelėjo pirštus ir nieko nelaukę numirėliai puolė asmens sargybinius. Suklykęs nesavu balsu Zigilis dar bandė priešintis, bet jam prieš nosį išdygęs Arinas kirtiklio mostu pramušė kapitono krūtinės šarvus, pribaigdamas jį vietoje. Likusius valdovo sargybinius po akimirkos ištiko toks pat likimas.

Pakėlęs į savo buvusį valdovą pabalusias akis miesto garnizono vadas lėtai prisiartino ir atsistojo priešais jį, gniauždamas rankoje kirtiklį.

– Bet tu man žadėjai nemirtingumą.... – baimės ir nuostabos kupinomis akimis spoksodamas į nekromantą išlemeno Dainanas. – Mes gi susitarėme.

– Ir aš išpildysiu savo pažadą, jūsų Didenybe, – džeržgiančiu balsu atsakė žmogus. – tačiau, kad prisikeltumėt naujam gyvenimui, pirma teks numirti.

Rankos mostu jis davė ženklą Arinui ir šis, nieko nelaukdamas, įvykdė šeimininko įsakymą.