Te Dievas mane teis

Vakarienė. Nenoriu valgyti. Man šlykštu valgyti šitą maistą. Toks jausmas, lyg jis būtų kažkieno suvalgytas ir išvemtas. Nekenčiu makdonaldo. Nekenčiu visos industrijos. Man šlykštu.
- Dukryteee! Valgyk.
Negaliu atsakyti. Gerklę gniaužia gumulas.
Sumauta kokakola. Man norisi vemti, vos jai patekus į mano burnos gleivinę.
- Tėti, ar tu žinojai, kad į kokakolą deda fosforo rūgšties, tam, kad nesinorėtų vemti nuo cukraus kiekio joje?
- Ša. Užsičiaupk ir valgyk.
Užsimerkiu. Vienas, du, trys, vienas, du, trys. Užsimoju. O tada pasaulis sukasi kaip pagreitinti kadrai.
- Aaaaa!
Lūžtančio kaulo garsas. Traaaakšt. Kažkas srove teka tėčiui iš ausų. Baisu.

Nereikia kalbėti. Nereikia kalbėti. Nereikiakalbėti.
Bėga vanduo iš čiaupo. Oda nusėta žaizdomis ir pūslėmis. Dezinfekcinis skystis tiesiog upeliais teka rankomis, pirštais ir laša į kriauklę. Trinu rankas viena į kitą, iki skausmo. Tas skausmas. Jis nežmoniškas. Užpurškiu dezinfekcinio ant veido. Į akis. Baisiai graužia, norisi klykti. Aš visa nešvari. Reikia išsivalyti.

Visą kelią verkiu. Pro ašaras nematau kur važiuoju. Bet kažkur važiuoju. Mažai ką ir girdžiu - išskyrus mamos balsą. Ji visą kelią vadina mane kvaile ir niekam nereikalinga kvaiša. Aš rėkiu, ji grasina man iškviesti psichiatrinę ligoninę. Nežinau kur važiuoju. Verkiu, ir toliau verkiu.

Nesupratau, kad buvau užmigus. Atsibudus pamatau, kad atvažiavau į ligoninę. Kokio velnio? Liftu užkilu į penktą aukštą. Į traumatologinį. Mama susinervinus. Man gaila mamos.
Prie mūsų prieina daktaras. Prabyla kažkokiu keistu balsu:
- Pacientus galima lankyti tik nuo trečios valandos.
- Bet čia labai skubu. Maldauju, leiskite, - prašo mama.
- Jūsų vyras stabilios būklės. Bet, jeigu norit, užeikit. Tik trumpam.
Mano. Tėtis. Ligoninėje.
Ir, tai, padariau, aš.

Tėčio akys. Iš pirmo žvilgsnio pamaniau, kad jos liūdnos. Bet klydau. Jos. Nusivylusios. Manimi.

Gydytojai sako, jam dalinė amnezija. Bet atmintis atsistatys. Kokia jam trauma, nežinau. Bet pažeistos smegenys.

Aš jau savaitę neinu į mokyklą. Mamai skambino direktorė. Bet ji nekėlė. Mama prislėgta. Aš noriu ją paguosti, bet nežinau kaip. Juk aš ir kalta.

Kai pagaliau nueinu į mokyklą, viskas taip pasikeitė. Visi mokiniai. Iš pažiūros tie patys žmonės, bet viduje kažkas pasikeitė. Nei vienas nebendrauja su manimi taip, kaip anksčiau. Tie, kas iš manęs tyčiojosi, pradėjo dar daugiau tyčiotis. Ne tik tyčiotis. Jie pasakė, kad tėtis mirs.

Tėtis nemirė. Žinojau.

Jie pasakė, kad tėtis bus invalidu. Ne, jie pasakė kitaip. Neįgalus. Bet tai juk tas pats. Kodėl žmonės stengiasi pakeisti žodžio reikšmę, lyg susilpninti jį, pakeisdami kitu terminu? Tai juk tas pats. Tėtis nebebus toks, koks buvo anksčiau.

Tėtis labai daug uždirba. Aš turiu viską. Bet nenoriu. Man to nereikia. Aš norėjau, kad jis apkabintų mane. Pabučiuotų. Bet dabar jau per vėlu.

Šiandien sekmadienis. Tėtis pasijuto geriau. Bet dar gulės ligoninėje. Niekas nežino, kiek. Bet išgyvens. Jo protinės funkcijos nepažeistos. Bent tiek.
Aš šiandien jį aplankysiu. Viena. Be mamos. Ką man jam sakyti?

Kai atėjau, tėtis nekalbėjo. Tiesiog gulėjo. Ar jam taip blogai, ar jis tiesiog neturėjo, ką man pasakyti? O gal jis nekenčia manęs?

Mama mane myli. Aš myliu mamą. Ji man sako, kad galiu pasikeisti. Bet aš ne kvailė. Aš žinau, kad gimiau kitokia ir nepasveiksiu. Kodėl turiu būti vargas tėvams? Dieve, kodėl?

Mama. Mama. Aš tave myliu.

Nežinau kodėl, bet šiandien šviečia saulė. Nenoriu, kad ji šviestų. Nemėgstu saulės. Ji tarsi iškelia tave į viešumą. O aš noriu likti su savimi. Ne dėl to, kad bijočiau žmonių. Aš bijau pati savęs.

Šiandien ligoninė tuščia. Ar tai kažką reiškia? Nežinau, bet užtat galiu laisvai vaikščioti koridoriais. Niekas manęs nestebi. Laukiu už durų. Mama neleido man eiti pas tėtį. Nežinau, kodėl.

Mama neišeina. Ji neseniai dar verkė, dabar girdžiu riksmą.
Ji rėkia iš sielvarto, ar kažkas jai atsitiko? Bandau atidaryti palatos duris, bet neišeina. Užrakintos? Negali būti.

Aaaaaaaa!
Tyla.
Medikai.
Neštuvai.
Riksmai.

Mano mama.

Aš tave myliu.

Bet dabar jau per vėlu.

Žudikė. Žudikė. Žudikė. Aš kalta. Mama. Aš tave myliu.

Praėjo pusė metų nuo to, kai sužalojau tėtį. Jis vaikšto į darbą. Pažeista jo trumpalaikė atmintis. Jam sunkiai sekasi atsiminti tam tikrus dalykus. Dar. Jis pradėjo kalbėti taip, kad aš nesuprantu.

Jis dabar darbe. Mama. Mama, prašau, būk gyva.

Ji dabar komoje. Prašau, atsibusk.

Tėčio nėra namie. Popierius. Žiebtuvėlis. Po velnių, niekad anksčiau nesu laikiusi rankoje žiebtuvėlio. Spragt.

Heonchskxnjek

Koks jausmas būti ten? Dievas neatleis man. Prašau, atleisk.

Neštuvai, medikai ir riksmai. Tik šį kartą aš. Klykiu aš.

„Mano dukryte. Aš tau atleidžiu“.

Jaučiu kažkieno ranką. Ar... tai... mama?


Hskdnjs. Ar saisgvyvensiu?!