Ritmas

Ritmas pamažu netenka vaidmens beveik viskame.
Jis, kaip žinia, yra pasikartojimai sumų paprastų
arba neįtikėtinų Ko Nors vaiskiame
Ten, kur tampa neieškotu tačiau rastu.

Rastu giliau kitame to Ten ritme.
Pasikartojimai mėgsta žaisti slėpynių,
sakydami – nereikia nieko daryt, eime
ieškoti mūsiškių priešpaskutinių.
                                                                                                                                     
Tada tai tampa kryptimi į tą pusę, kai
norisi šokti arba rasti adresus pagal pomėgių žaliuzes,
matyti žaidžiančią spalvą to, ką sakai                               
girdinčiam kad geltonosios dažnesnės nei žaliosios.

Žiūrint į tinklą nebūtinai aiškiai matomų plyšių,                     
sužinai  kapiliarų ryšius. Tada                                                           
turi ant jų pasidžiaunančią muziką ir į šių
akimirkų varžytines atsineši nežinojimo užstatą.

Šokiai tampa daugybe judesių ornamentų,
pereinančių vienas į kitą, po to į kelis,
paskui į keliolika, kad aibėm pagaliau išpleventų
į visur, kur niekuomet nepaklys.