Nesakyčiau, kad savo prisiminimais su Vidiniu užsiimame daugiau negu reikėtų. Patyliukais pamanau, kad tikriausiai jie verti geresnio dėmesio. Netgi užrašų. Tačiau jų irgi yra bent tiek, kad, surankiojus iš visų pakampių, ko gero, galima būtų ir spec. knygelę atversti su savo atvaizdais iš laikų, kurie nugulę praeitimi milijonais metų, atrodytų gerokai padoriau negu Putino spec. operacija. Puikiai suvokiu, kad tokios knygos leidybai yra begalybė laiko, bet tai neneigia supratimo, kad viskas, bent žemėje, turi savo laiką.
Man dar vis neįgrysta Vidinį girdėti: „Gaila man tavęs, karaliau, “ kad, esą, ne kaip žinau Savęsp (Ašašai) karalystės piliečius, neužmiršdamas patikinti: „Labai ne kaip, Prany. “ Tačiau neabejojau – ir taip pasilikę iki šiol – jog jis jautriau žino, kad Dievas kurdamas žmogų pagal savo atvaizdą tuo pačiu kiekvienam jų dovanojo ir po karalystę. Žingeidu kaip konkrečiau atrodančios jos, bet, hmm... Ar tik ne per jų paieškas atsiranda panašaus pobūdžio užrašai, kuomet nesmagu juos priskirti anei prozai, anei poezijai. Taigi apibendrinu šį reikalą kažkur kažkada išgirstu žodžiu „proEzija“ ir suprantu, kad mūsų santykiai supaprastėjo, pasidarę raiškesni, šiltesni, o man asmeniškai kaip įkalbėtam atsirado reikalas prisijaukinti proEziją kaip žanrą užrašams. Kalbėti apie tai kaip sekasi, tikriausiai neverta, bet galvojant apie tai, atrodo, kad gerumo padaugėja.
Patvinęs gerumu
ir norisi, kad neatslūgtų –
karūną ant galvos dedu
ne sau, šįkart – NE SAU
Nesiskelbiu, kad taip tik mintyse,
kad net sapnai tokios veiklos nemokė,
tačiau šį kartą taip
kaip niekuomet nebuvę -
mažiau tikiu, daugiau žinau:
Krauju atitekėjusi Žmogaus dalia
neužsilikusi tekės toliau,
kvailystė būtų užtvankomis kelią jai pastoti:
kai Nemunas patvinsta –
skęsta Lietuva.
Gal kas pratars –
ir vis dėlto ji, Lietuva, maža.
Betgi tuomet padėkit sužinoti,
kiek daugel kartų jos mažiau
kai užkeliu ant savo delno?
O būna – ir nuo jo nudingusi kažkur,
kur akys jos surast nemoka –
krūtinė tykiai kilsteli aukščiu
ir išgirstu, net nemokėdamas nustebti,
kai ji po sielą kaip antelė plauko...
Net ir širdis, atrodytų,
jos šitokios suprasti neįstengia,
kaip kad ir aš, iš abėcėlės
raidę po raidelės nusirašęs
ir štai ji – L I E T U V A.
Ne taip seniai
šią nežinią į atmintį įkėlęs;
žvalgiau inkliuzą vabzdžio gintare
Neatpažintas užsiliko paveikslėlis,
tačiau lig šiol ne sarmata -
toli, toli į praeitį nuklydus,
jos realybėje ieškot savęs.
Galbūt ne taip svarbu
kas kaip gyvybės atvaizdais ten buvom,
galbūt svarbiau pajausti atpažinimą krauju.
Oi ne, inkliuzai, koks bebūtume esąs,
mums pasakų neseki,
jeigu reikės iš molio jas
kartu su Pro, Poe (proEzija) lipinsime
pašaukdami:
– Dieve, padėki!..