XVIII dalis Vienuolyno virėjas

Nuseku jam iš paskos svarstydamas ką jis norėjo pasakyti savo paskutiniu sakinių. Netrukus įžengiame į nedidele murini namelį, kurio viena siena sudaro uolą. Prie vienos sienos, stovi kažkas panašaus į murinę plytelę, ant kokios mano vaikystėje, mama gamindavo valgyti, kai gyvenome senamiestį. Prie jos ir gavau savo pirma maisto gaminimo patirti. Nusišypsoju prisiminęs savo vaikyste. Senajam vienuoliui, nereikėjo ilgai man aiškinti, kaip ja teisingai užkurti, nes parodžiau kad tai moku. Netikėtai atsidarė virtuvėlės duris ir pro jas įžengė vienuolis, nešinas dvejais kibirais vandens. Jo veide pamatau gudria šypsenėlė. Vėl atsidaro duris ir į vidų įeina dar vienas besišypsantis vienuolis, nešdamas rankoje pintine, kurioje pamatau gulinčias įvairias daržoves. Pradedu susigaudyti, ką jie ruošiasi gaminti. Įgudusiais judesiais vienuoliai nuplauna daržoves ir padeda man ant virtuvinio stalo. Pasikasiau galva ir pradedu dairytis peilio su pjaustymo lentele. Bent taip esu įpratęs gaminti valgyti. Vienas iš jau pažystamu vienuoliu, greitai susigaudo ko dairausi ir pasisukęs iš kažkur ištraukia ir paduoda man plačia, stora pjaustymo lentą, bei stora titnagini peilį. Atsidustu. „Na ir akmens amžiaus pas juos įrankiai. Na ką padarysi. Dirbam su tuo ką turime po ranką. „ Staiga prisiminu viena daiktą kuri mačiau kuprinėje kai joje kuičiausi. Pasisuku į vyriausia vienuoli.
- Jeigu man leisite, aš trumpam su bėgiosiu ir atsinešiu viena virtuvini įnagi kuri palikau namelyje.
Abhimikar linkteli galvą. Apsisuku ant kulno ir kaip galima greičiausiai nubėgu į mums skirta namelį. Kaip viesulas įsiveržiu į vidų ir randu Žavingąją sėdinčia supamojoje kėdėje ir skaitančia kažkokia knyga. Sakyčiau retas vaizdas. Ji pakelia galva ir klausimai pažvelgia į mane:
- Ir kokie kipšai tave ši karta vejasi? - išgirstu ramu jos balsą.
- Ne kipšai, o skubus reikalas surasti padoru peilį, koki rodos mačiau kuprinėje - greitai išberiu žodžius ir pripuolu prie kuprinės.
Kaip ir tikėjausi ten randu futliarą kuriame laikomas prabangus nerūdijančio plieno, šefo peilis. Apie tokį visada svajojau. Su panašiu peiliu mėgau darbuotis savo tetos virtuvėje, iki visu tu nuotykių. Virpančiomis rankomis atsargiai ji ištraukiu iš dėžutės. Peilis - tikra virėjo svajonė. Jis nepaliginamai aštresnis, patogesnės rankenos, jo geresnis kriaunų išlinkimas. Žodžiu - pasaka ne peilis. „Įdomu kam jis buvo įdėtas? „ Ilgai nelaužau sau galvos įdedu atgal pagarbiai ji į futliarą ir pasiuntęs Žavingajai oro bučinį išlekiu atgal į virtuvėlę. Netrukus įšoku ten kaip nuplikytas. Viduje esantis vienuoliai net pašoka ant kojų. Supratau kad jie kūreno ugnį maisto ruošimui ir giedojo jai mantrą. Šypsena padėkojąs jiems, paprašau vandens nusiplauti rankas. Vienuolis kuris tuo metu nieko nedarė, pamoja man ranka ir nusiveda už virtuvės. Ten iš uolos pamatau kišanti sidabrinį vamzdelį, iš kuriuo ramia srovele, teka vanduo ir krenta akmenini įdubimą. Paskui vanduo siauru lataku nuteka kažkur į šoną. Pasilenkiu ir pakišu rankas po srovele. Kaip ir nujaučiau, vanduo labai šaltas. Nusiplaunu rankas ir sugrįžtame į virtuve. Išimu iš dėžutės peilį. Vienuoliai išpučia akis į tokį neregėta jiems daiktą.
- Na pasakokite kaip jus ruošiate tas daržoves. - Kreipiuosi į Ahlad stovinti šalia.
- Labai paprastai. Paimi ta daržove. - jis pirštu baksteli į kažkokia violetine daržove, dviejų kumščiu dydžio, kuria tiesa pasakius matau pirma karta. - Supjaustai kubeliais ir suverti į šita puodą. - Parodo į neišvaizdų, net kažkiek kreiva indą, su labai storomis sienelėmis.
Nustebęs pažvelgiu į jo ramu veidą.
- Ir viskas? Lupti ar skusti jų nereikia?
Tas gūžteli pečiais.
- Ne. O kam? Ir taip suvalgysime.
Nusprendžiu nesiginčyti. Jie geriau gal žino už mane apie ta daržove.
- Na jums geriau matyti. Tai aš pradedu.
Čiumpu pirma daržove ir po dešimties sekundžių, supjaustytą į reikiamo didžio kubeliais, išverčiu į puodą. Vienuoliai įsižioja. Jie nesitikėjo tokio tempo. Man tai įprastas tempas. Ji išsiugdžiau kai ne vienerius metus dirbau vyrėju kavinėse. Paskui praktikavausi namuose, kai netikėtai užgriūdavo svečiai. Žodžiu, pasijutau savo stichijoje - kaip žuvis vandeni. Vienuoliai man nurodo kitas daržoves. Su jomis irgi greitai susidoroju. Nepraeina ir dešimt minučių, kai viskas buna baigta ir aš nueinu plauti peilio ten kur prieš tai ploviausi rankas.
- Galiu pasižiūrėti - Pagarbiai paklausė manes jaunutis vienuolis spuoguotu veidu kai sugrįžtu nuo šaltinio.
Linkteliu galvą ir ištiesiu peili jam.
- Žiūrėk. Bet buk atsargus jis labai aštrus. Gali labai greitai įsipjauti. - Perspėju ji.
Tas atsargiai paima peili iš mano ranku ir pradeda tikrinti jo aštrumą, matyti nelabai tikėdamas ką sakau. Po akimirkos jis garsiai aikteli ir paleidžia peili iš rankos. Iš jo piršto pasipila raudonas kraujas. Žaibiškai pačiumpu krentanti peili, kol nepalietė žemės. Pats paskui stebiuosi kaip sugebėjau pačiupti už rankenos, o ne už kriaunų. Matau kad ir vienuoliai stebisi. O jie ko? Jie dar ne tokiu triuku spėju moka. Įdedu peilį atgal į dėžute. Per ta laika kol ploviau peili vienuoliai ipila į ji vandens ir užkelia puodą ant viryklės. Pamatau kad jis uždengtas tokiu pačiu negrabiai padarytu dangčiu. Nusprendžiu pasitikslinti.
- Druskos įdėjote? - paklausiu vienuoliu.
- Kas yra ta druską? - susidomi Abhimikaras
Atsidūstu. Negi jie nežino kas yra druska?
- Tai tokie sūrus grūdeliai kurie duoda šiokį tokį sūrumą valgiui.
Abhimikaro veide išskaitau pasimetimą.
- Pirma karta apie tai girdžiu. O kam valgi daryti sūresni nei jis yra?
Po tokio jo klausimo nebežinau juoktis ar verkti.
- Tam kad maistas butu skanesnis. Be to druska labai vertinga organizmo veiklai.
Senasis vienuolis nepatikliai į mane pasižiūri.
- Na jeigu nori, paieškok jos tuose puodeliuose. - Jis mosteli ranka, į eile visokiu indeliu, stovinčiu ant lentynos prie priešingos sienos
Pasisuku link jų ir pradedu atidarinėti viena po kitos. Kiekviename randu įvairius man jau žinomus žolelių prieskonius. Juos atpažindavau tik pauostęs. Už nugaros išgirstu Ahlad balsą:
- Manote jis yra... - Ir nutyla nepabaigęs sakinio.
- Sprendžiant iš to ką dabar daro, jis tikrai tas ir yra. - atsako jam Abhimikar
Girdžiu kai Ahlad garsiai sušunka.
- Tai nuostabu!
- Nerėk. Kaip čia pasakius. - išgirstu keistas gaideles Abhimikar balse - Greičiau sakyčiau tai gana sudėtinga situaciją.
Klausydamas juos viena ausimi pagaliau suradau druska ir pasisuku į juos.
- Radote dėl ko pergyventi, kad aš puikiai naudojuosi peiliu. Tai ne vienerių metu išdirbis virtuvėje ir nėra niko čia sudėtingo. - ramiai paaiškinu.
Vienuoliai be žodžius iškalbingai susižvalgo. Nekreipdamas dėmesio į jų žvalgymąsi, įberiu druskos iš akies į puodą.
- Tada mums pasisiekė kad turite tokį išdirbi. - nusišypsoja Abhimaras - Nuo šiol busite mūsų pagrindinis, garbingasis maisto gamintojas.
Tai pasakęs man nusilenkia. Vienuoliai pakartoja vyresniojo judesį.
Atsakau jiems tuo pačių. Iš mandagumo. Maža ką.
- Man bus didelė garbe, taip jums atsidėkoti už jūsų vaišingumą ir pastogę. Beje, kiek kartu dienoje valgote ir kada? Man reikia žinoti kad sudaryti pakenčiamu patiekalu sąrašą ir laiką. Tai pat, bučiau dėkingas jeigu duotumėte man viena diena susipažinti plačiau su jūsų daržovėmis. Nes galiu tik spėti apie jų skonius ir savybes. Negalėsiu normaliai kažko pagaminti jums, jeigu nežinosiu tu daržovių.
Abhimaras linkteli galva
- Gerai. Šia diena panaudokite savo žinių tobulinimui. Valgome viena karta per diena. Vakare geriame tik arbata.
Po jo žodžiu, vienuoliai vėl man nusilenkia ir palieka virtuve. Šokau griozti virtuve bandydamas suprasti ką turiu ir ko neturiu. Labai noriu rasti bulves. Labai mėgstu tas daržoves. Mane namiškiai net vadino „bulviniu“. Pagaliau įkišęs ranka į vieną plyši primityvioje spintelėje, apčiuopiau kažkokį maišą prikrauta daržovių. Ištraukiu ji ir pradarau. Mano džiaugsmui nėra ribu. Tikrai jame randu bulves. Pauostau. Na taip. Ir dar mano mėgstama rūšis „Vineta“. Man pasisiekė. Susirūpinu kuom skusti bulves. Po penkių minučių naršymo virtuvėje, viename stalčiuje, surandu aprūdijusi kažką panašaus į bulvių skustuką. Viskas gerai. Badu nemirsiu. Surandu platu molini dubeni. Bus kur mesti nuskustas bulves. Tyliai niūniuodamas viena iš savo mėgstamu mantrų, pradedu skusti savo išganinga daržove. Praeina dešimt minučių kai nuskutu paskutine bulve. Pakelių sunku dubeni su bulvėmis ir einu plauti jas šaltinio vandenyje. Pabaigęs plauti daržoves sugrįžtu į virtuve. Pradedu toliau kuistis ieškodamas dar vieno puodo. Man pasiseka. Netrukus surandu ji. Pasidedu šalia pjaustymo lentelės ir paimu bulve iš dubenio. Ant lentelės supjaustau ja stambiais kubeliais kad tilptu į standartini šaukštą. Supjaustytas bulves sudedu į paruošta puodą, užpilu vandenių ir pastatau ant dar vienos viryklės skylės. Pasirūpinu kad ugnis degtu reikiamu stiprumu. Na taip. Stori moliniai puodai labai ilgai kaista kol vanduo juose užverda. Reikės į tai ateiti atsižvelgti. Po pusvalandžio patikrinu bulves. Jos jau baigia išvirti. Pasūdau vandeni žiupsneliu druskos, iš indeliu paimu raudonąja ciberžolę, papriką, garstyčių stiebelius, salieru šaknų gabaliukus bei džiovintas petražolės ir sudedu į puodą. Gaila kad niekur neradau nei svogūnų nei česnaku. Gal ir gerai kad nerandu. Nes būtu sunku jų atsisakyti. Bet dabar tai privalau daryti, kad ir su skaudančia širdimi, nes vienuolių tikėjimas neleidžia vartoti tokias daržoves. Anot jų tikėjimo, tos daržovės gadina smegenis, skatina nepadoru elgesį, stiprina dirglumą, nerimą. Be to, anot ajurvedos, klasikinės indų medicinos, visus maisto produktus galima priskirti trims kategorijoms: Satvos, Radžo ir Tamo, kurios atitinka tris gunas – dorybę, aistras ir neišmanymą. Svogūnai ir česnakai, taip pat kaip kiti šios genties augalai, priklauso tiek Radžo, tiek Tamo kategorijoms, o tai reiškia, kad jie kursto aistras ir skatina neišprusimą. Todėl budistu vienuoliai kaip suprantu, svogūnus ir česnakus kartu su mėsa priskiria prie nevegetariškų patiekalų. Kiek teko man kalbėtis su jais aname gyvenime, valgyti česnakų ir svogūnų negalima, nes nuo jų dar atsiranda blogas burnos kvapas, o žmogus su tokiu kvapu negali priimti svečių ir skaityti šventraščių. Be to, anot budistinio tikėjimo, vyrauja nuomonė, kad jei šios daržovės vartojamos žalios, jos skatina agresyvumą, o jei apdorotos – stiprina seksualinius geidulius. O kai kurie Indijos išminčiai mano, kad bet kurie produktai, kurie, kaip česnakai ir svogūnai, stimuliuoja centrinę nervų sistemą ir laikomi afrodiziakais bet daro blogą įtaką sąmonei. Todėl apsidžiaugiau kai radau miltelius kuriuos vaišnavai naudoja vietoje svogūno. Bent šiokia tokia paguoda. Pasidedu po ranka prieskonius ir pasilenkiu prie ugniakuro. Ugnis dega tokiu stiprumu kokio man ir reikia. Viena akimi stebėdamas ugnį, susirandu laisva puodą ir nuskubu ji praskalauti. Vos sugrįžtu kai išgirstu kaip trinkteli tuščiaviduris bambukas. Patikrinu vėl bulves ir daržoves. Jie išvirė. Nukeliu puodus nuo ugnies ir uždengiu atvira ugnį geležiniais žiedais. Nupilu dali bulvių sultinio į praplauta puodą. Likusia dali išpilu lauk į šalia stovėjusi kibirą. Nepilnai nukošiu daržoves, palikdamas ant dugno truputi daržovių sultinio. Į ta puodą sudedu išvirusias bulvių kubelius ir užpilu puse puodelio bulvių sultinio. Viska atsargiai pramaišau. Likusi bulvių sultinį palieku padažui gaminti. Rytojaus dienos pietums. Kai tik pasisukau eiti pro duris, kad kitiems pranešti kad maistas paruoštas, į vidų kištelėjo smalsi Žavingosios nosyte.
- Burtininkauji? - Ji smalsiai apsidairo.
- Kas jau kas, tai tu tikrai burtininkauji. - Atsikirtau. - Tu jau antra karta pakeitei savo išvaizda per savaite.
- O kas čia nuostabaus - Ji gūžtelėja pečiais ir įžengia į virtuvę. Čia nuo tavęs priklauso kaip atrodau.
Nustebau
- Kaip tai? Ar iš didelės meilės man keiti savo išvaizdą?
Žavingoji nusijuokia
- Ne kvailiuk. Tiesiog kiekviena karta kai tave tenka traukti iš mirties nagų, man tenka panaudoti savo pačios energijos resursus. Kas pasėkoje kinta ir mano išvaizdą. Jau nekalbant apie kitokias manipuliacijas kurias turiu atlikti su tavo subtiliuoju kūnų.
Mąsliai pasikasau gerokai apžėlusi savo smakrą. „Po velniu, kiek ilgai vaikštau nesiskutęs kaip koks laukinis.. “ Tyliai mintyse pasipiktinu savimi. Smalsiai pažvelgiu į Žavingąją.
- Tada aišku kodėl atrodai dabar jaunesnė dešimčia metu negu paprastai. Tai net Abhimaras pastebėjo. Ir kaip tau tai pasiseka?
- Tai moteriška paslaptis. - Ji parodo man savo liežuviuką, mirkteli ir po akimirkos truputi susidrovėjusi išbėga iš virtuvės.
„Taip ir nesupratau ko ji čia užbėgo. Nemanau kad pasiilgo. Mes ir taip su ja neperskiriami. “ Pradarau duris ir iš tvankios virtuvės išeinu į lauko gryna orą. Po kelių minučių prie virtuvės išdygsta vienuoliai. Jie smalsiai uosto pasklidusius kvapus virtuvėje ir padeda nešti puodus, bei indus su įrankiais, į viena bendra kambarį kuris yra vienuolyno valgomasis. Tik man neteka paragauti tai ką pats pagaminau. Nes čia netikėtai ateina Žavingoji ir nusiveda su savimi į mūsų meilės namelį. Tik mes ten užsiimame visai kitais dalykais, nei meile. Ten gaunu pavalgyti kedru chalvos ir atsigerti kažkokio keisto žaižaruojančio gėrimo kuris primina vaisių kompotą. Paskui paliepia gultis į supamąja lova. Nustebęs paklustu. Ji irgi į ja įsilipa ir pasiūlo savo galva padėti jai ant kelių. Tokio malonumo nedrįstu atsisakyti. Vos įtaisau savo galva jai ant kelių, kai ji lengvais ranku judesiais pradeda taršyti mano plaukus. Nuo jos sklindanti energija mane pradeda migdyti. Nepajuntu kaip atsijungiu. Tačiau net per snauduli jaučiu kaip tarp manęs ir jos vyksta kažkokie stiprus energijos mainai. Nežinau kiek tai trunka. Tačiau, kai prabundu, pastebiu, kad Žavingosios akis tapo dar didesnės ir skaidresnės, o veido bruožai dar subtilesni.
- Tu gražėji kaip pasakose. Ne dienom, o valandom. - Nesusilaikęs garsiai pakomentuoju grožėdamasis ja.
Ji nusišypsoja savo kerinčia šypsena ir pasilenkusi apdovanoja ilgu bučinių.
- Ačiu brangusis. Čia vėl tik tavo nuopelnas. Vyras kuris padaro moterį laiminga, jis ja padaro ir gražesne.
- Tai tu laiminga?
- Suprasi kai patirsi su manimi tikra susiliejimą. - Mirkteli.
- Na bet tai bus negreitai. - Nutęsiu - Prireiks tūkstančio metu.
- O tu skubi? Neverta skubėti tokiu reikalų. Geriau taupyk savo energiją burtininkavimui virtuvėje.
- Tai kad aš ten nieko neburiu. – Paprieštarauju. - Tik valgyti gaminu iš kai kuriu produktu, kuriu gerai net nežinau.
Žavingoji nusikvatoja.
- Tu klysti. Dar ir kaip burtininkauji. Materializavai tokius produktus, kurie niekada net nebuvo toje virtuvėje. Pavyzdžiui savo mėgstamas bulves. Vienuoliai pirma karta jas paragavo kai jas išvirei ir buvo sužavėti jų skonių. Tiesa. Paskui murmėjo kad dirbti įprastus darbus tapo sunkiau. Bulvės nors ir puikiai malšina alki, bet tuo pačiu ir slopina energiją ja užkonservuodami savo krakmole. Todėl jų racione tu daržovių niekada ir nebuvo.
Apstulbau.
- Nieko sau! Reiškia, aš galiu materializuoti bet kokius produktus, kokiu man prireiks?
- Taip. Šitame pasaulyje tu ta sugebi. Ne tik materializuoti mirtinas problemas ant mūsų abiejų galvų, bet ir maisto produktus.
- Aišku... - Nutęsiu - Tada bulves išbraukiu iš raciono ir panaudosiu kruopas ir kitokias daržoves.
- Gerai kad supratai. - Ji linkteli galvute. - Bet prieš kažką gamindamas, dar pasikonsultuok su manimi. Kad nepadarytum tokios pačios klaidos kaip su bulvėm. Beje. Jų racione neturi būti gyvulinės kilmės produktu. Tokiu kaip kiaušiniai ar pieno produktai. Jau nekalbant apie mėsa.
Nusijuokiu.
- Na tai suprantama kas liečia mėsa ir kiaušinius. - Bet pieno produktai kuo kalti? Pieno produktus anot legendų apie Indijos Dievą Krišna - Net jis juos su pasimėgavimu vartojo. O būdamas mažas, vogė iš savo mamos. Be to. Neplanuoju materializuoti tokio pieno produktu kuris gaminamas mūsų pramonėje, o iš tokio pieno, kuri žmonės išgaudavo dar tais laikais, kai nebuvo daromos prievartos prieš karves, kad jos po dirbtinio prievartinio apvaisinimo duotu pieną.
- Šaunuolis. Pasistenk jiems neduoti tokiu patiekalu kurie skatintu juose aistru ugnis. Jiems to nereikia. Jie vienuoliai, o ne šeimos žmones kaip mudu su tavimi.
Linkteliu galvą.
- Būtinai. O dabar galiu eiti, ar dar karta mane migdysi?
Žavingoji susijuokia.
- Nėra ko tave migdyti. Jau padariau ką reikėjo šiai dienai. O ką tau blogai taip gulėti?
- Ką tu! Man labai gera. - Dar patogiau išsitaisau ant jos kelių. - Tik jaučiuosi tarsi tave išnaudočiau savo malonumui. O tai nedera. – Kilstelėju pamokamai pirštą. - Be to. - Trumpam nutylu. - Man kylą nelabai kokios švarios mintis taip gulint. - Šypteliu - Net tokiam šeimos žmogui.
Žavingoji papurto savo baltaplauke galvele.
- Nieko tu manęs neišnaudoji. O kas liečia tavo mintis, tai eik pas vienuolius ir pasiteirauk kur jie priimą dušą. Ir paaiškink, kodėl tau jo dabar prireikė. Jie mielai tau padės. - Ji linksmai paglostė ten kur nederėtų šiuo metu glostyti.
Pašoku kaip įgeltas ir puolu pro duris, kad nepasiduoti nereikalingoms pagundoms. Spėju išgirsti skambu Žavingosios juoką. Netrukus susirandu vienuolius ir pasiteirauju kur jie nuplauna pašalines mintis. Jie klausimai į mane pasižiūri, po akimirkos jų veiduose pasirodo supratingos šypsenos. Nusiveda į lauko dušą, kokiu naudojausi pas Sarasvati. Nusimaudau ir pasuku į virtuve. Ne todėl kad bučiau praalkęs, bet todėl kad jau artėjo vakaras ir reikia užkaisti arbata vakaro gėrimui. Užkuriu ugnį. Man reguliuojant ugnį, į vidų užsuka Abhimaras.
Jis smalsiai pažvelgia į mane
- Ką čia darote?
- Arbata tuoj gaminsiu. – Ramiai paaiškinu, atsitraukęs nuo ugniakuro.
Vienuolis pritariamai linkteli.
- Galvoju kokia arbata jums pateikti. Kadangi reikia vakarui ramybės, o ne veiklos, tai pateiksiu jums vienos žolelės arbata. Ji nuramina mintis, atpalaiduoja kūną ir paruošia žmogų poilsiui. Galvoju patekti su pačiu natūraliausiu saldikliu. Jis nepermuš arbatos skoni, o įneš nauja skonio natą. Be to. Tai puikus vaistas nuo peršalimo lygu. Aišku galėčiau pateikti šildančia arbatą, bet kam to reikia jeigu nėra šalta.
Abhimaras smalsiai apsidairo po virtuve.
- O kur planuojate gauti ta žole ir saldiklį?
Gudriai pamerkiu jam akį
- Virėjo paslaptis.
Abhimaras kilsteli antakius bet nutyli. Eidamas pro duris atsigręžia į mane:
- Šviežio vandens atnešti?
Dėkingai nusilenkiu jam.
- Bučiau dėkingas. Tada galėčiau paruošti gėrimą ir rytojaus dienai.
Vienuolis linkteli galva.
- Gerai pasakysiu kad Ahlad atneštu.
Trumpam nutyla ir mąsliai žvelgia į mane.
- Nujaučiu kad iš lepinsite mus...
- Pagyvensime pamatysime... - Atsakau filosofiškai, glostydamas savo šerius ant smakro kaip darydavo garbingasis Višvamitra.