Pamelavimai ir išpažintys VII

Atrodytų, kad nuo dangaus akių nenukeliu. Net ir tuomet, kai jos vokais užmerktos. Kiek daug visko ten, ko negali, negebi jomis apžvelgti, apregėti, tačiau būtent taip dairydamasis geriausiai suprantu: ne tam Dievas gi, kad tik pats sau toks – visu kosmosu, Visata. Tam ir molis minkytas, kad kuriant žmogų, būtų į kūrėją panašus. O kaip ką toliau  tarti?
  Galvojau, kad tai kūrinys, prie kurio darbuojantis ir Dievas pasijautė pavargęs – atsirado poreikis poilsiui, taigi ir septintoji diena, sekmadienis. Ir kaip nuostabu ūmai susižinoti, kad šį kartą Vandeniui teksią mane į lopšį įkelti ne tik su nuplėštu iš kalendoriaus 29 d. lapeliu, ne tik su pilnu – kaip įprasta – ąsočiu, – bet ir poilsiu, taigi sekmadieniu. „Ir jis (Dievas) palaimino septintąją dieną ir  ją pašventino, nes joje ilsėjosi po viso darbo“..
  Žiū, kad jau ir dienelės neliko iki sausio  29 -ios. Atrodytų, mirksnis, bet argi? Laikas kaip  guma –  lakiu, laukiu, o jis  tempiasi, tempiasi, tempiasi. Toks laukimas sunkiau negu darbas. 
  – Oi, kaip sunkiau, bet apsikuopti aplink save reikia, karaliau.
  – Karaliau? Dar vis karaliau, Vidini.

Vidinis.
Taigi išties sakau –
pamest Savęsp šalelėje save,
lengviau nei vandenynuose,
bet - stop! O kaip tuomet:
ar didelė bėda, jei atvirkščiai –
karaliuje pasimetė Savęsp šalelė,
o jis – antai! –
laimingas su žvaigždynais šnekasi
Ir nebereikia jam anos,
gimtadieniu palaimintos dienos.
Oi! kaip toli toli dar buvę iki jos,
kai  jis...

– Eilėrašti, ateiki, – sekundę stabtelėjęs netikėtai pakvietė Vidinis. Net nežinau, ar bent kreivai, jį, kviečiamą, kažkas kažkaip regėjo ar bent jautė esantį toliau - arčiau, kai šit, it čiauduliu praplėšęs burną man, sustojo priešpriešais skurdukas toks, kad ir matyti sarmata.
– Toks šaltis... Bent kepurę būtum užsidėjęs, - pasakiau.
– Kepurę Gogo pasiėmęs. Sakęs, sutarę esate su tamsta Kremliaus ruskius užmėtyti jomis. 
– Kepurėmis? Va kaip! – giliai nukėliau akis toli už skurduko, bet ir ten nepasijaučiau tuštumoje. Kažkas buvo, bet – kas?  Tačiau negi „sutarę“? galbūt „gurkštelėję“ per daug. Ar jis, ar aš, ar abu,  – pamaniau, bet ilgiau delsti nesinorėjo.
  – Ką gi, Eiliau, korektūra tavęs nevarginsiu, – tariau.  Ir šit jis, Eilėraštis, savo darbymetyje. Nelinksma tokį  bekepurį matyti, o girdėti...

Reikėjo sausiui, kad ateičiau čia
ir šaltyje įaugčiau žmogumi.
Padėjo ant pusnies ir uždengė žvaigžde,
kad Šklėriai būtų šiltesni.

Krūtinę degino vėpūtiniai,
o motina lopšiu lingavo ir dainavo:
– Ateis pavasaris, išplauks ledai,
o kol žiema, miegok, sūneli,
sausio glėby, sausio speige.

Ir buvo taip, kad supranti,
jog šitaip būt negali –
į dangų kilstelėjau truputį aukščiau,
į vyturio  giesmelę įsiliejau,
ir netikėjau, kad dangus praeis.
Nuslūgęs miškas vaikščiojo žiemos keliais,
vilkai, akim pažvilginę, paliovė staugti.
O sodžiau gimtas, pasaka pabūki,
kurią pasekti privalu
atminus šitokį tave
su Šklėriumi kartu.
Antai, prisėdęs ties pušim
jis savo pypkėje ugnelę kuria,
mažą dievulį – angelą,
iš titnago išskeldamas kibirkštėle.

ir te nebūna niekam nežinia,
kad vyturiai ir žiemoje pragysta...

  Regiu, užčiaupė lūpas, suspaudė jas it įsitikindamas, ar patikimas jų užraktas ir dairos sprukti atgal iš kur atsiradęs.
  – Palauki, Eiliau. Ar girdi? Sakau palauk. Jeigu tai būtų pasaka ar bet kažkas iš jos, bala tavęs nematė. Kur nori eik,  kur nori dink, betgi esi Savęsp šalies pilietis. Eiliu (ar Eiliumi) daugiau tavęs  nešauksiu. Atrodo, kad ir Eilėraščiu neilgai.  O Gogo? Labai pritariu jam, kad tokiai galvai kaip tavo, kepurė netinka. O savosios nepasiūlo, deja. Gaili net ir Kremliaus rusams užmėtyti. Ar girdi, Eilėrašti?
  – ir man gaila. Tavęs gaila, karaliau, – vietoje Eilėraščio atsiliepė Vidinis, – Nekaip žinai Savęsp (Ašašai) karalystės piliečius. Labai nekaip, Prany...