Martinas– Čia tau, – pasakė į svečius užsukęs dėdė, paduodamas man mažytį vokelį. – Kai užaugsi, gausi dovanų ir visą albumą, – pridūrė šypsodamasis.
Žinojau, jame – įdomiausių, rečiausių pašto ženklų kolekcijos, gražiai išdėliotos pagal laikmetį bei tematiką. Automobiliai, gyvūnai, augalai, vietovės – kiekvienai temai buvo skirtas vienas arba keli lapai. Ženklai tvarkingai surikiuoti specialiu pincetu bei užkišti už permatomos juostelės, kad tvirtai laikytųsi ir vartant nepabirtų į visas puses. Svečiuodamasis visada prašydavau duoti pavartyti. Dėdė visuomet duodavo.
Tuo metu buvau žalias, pradedantysis filatelistas. Užsirašęs į klubą, dažną ankstyvą sekmadienio rytą, gavęs iš mamos leidimą, traukdavau į susitikimus, kur buvo galima keistis pašto ženklais ar, jei kišenėje skambėdavo bent keli metaliniai pinigėliai sutaupyti nuo pietų mokykloje, kai kuriuos jų nusipirkti. Tai buvo nuostabus ir naujas pasaulis, kvepiantis popieriumi, klijais ir aistra. Kolekcionieriaus aistra.
Tačiau viena pašto ženklų serija mane ypač žavėjo. Ją sudarė dvylika ženklų, vaizduojančių dinozaurus. Plačiai sparnus išskėtęs pterodaktilis, sklendąs virš papartynais apžėlusios dykvietės. Raganosį primenantis raguotasis triceratopsas. Vandens telkinyje tūnąs brontozauras, aukštai iškėlęs ploną it gyvatės kaklą, su neproporcingai maža, it vištos galva. Na ir žinoma, tiranozauras rex, šalia kurio ruseno raudona pašvaistė ir ugnį spjaudė priešistorinis ugnikalnis. Net naktį pažadintas galėjau išvardinti visus dvylika pavadinimų.
– Kiek šita? – apsimetęs, kad man tai visai nerūpi, po pažastimi spausdamas savo turtą, paklausiau pliktelėjusio dėdulės, vieną sekmadienio rytą, filatelistų klubo susirinkime.
Dėdulė sėdėjo už storomis ženklų knygomis nukrauto stalo, o išgirdęs klausimą, iš priekinės švarko kišenės išsitraukęs akinius užsidėjo ir atidžiai įsižiūrėjo.
– Po viena neparsiduoda. Visa serija bus aštuoni, – pasakė jis.
Įnikau kuistis kišenėse.
– Gal už penkis su pusę atiduosit? – nedrąsiai paklausiau supratęs, kad tiek, kiek jis nori, vargiai kada surinksiu.
– Už penkis su puse? Oi, ne, – jis nusiviepė, – nagi parodyk ką čia turi, gal dar ką pridėsi ir suderėsime, – jis pastvėrė mano albumą ir pervertė kelis užpildytus lapus. – Na, brolyti, kad tu čia nieko gero neturi. Ateik, kai turėsi ką nors įdomaus, – pasakė nusiimdamas akinius bei duodamas suprasti, kad pokalbis baigtas.
Grįžau namo lyg katinas pabrukęs uodegą. Visa laimė, kad ši dinozaurų ženklų serija buvo ir dėdės kolekcijoje, tad retkarčiais ten galėdavau paganyti akis.
Kaip ir tą sykį…
Tą vakarą buvo gimtadienis. Visi šėlo iki išnaktų. Buvo linksma, o kai žaidimai nusibodo, nutykinau paprašyti to, kas man labiausiai rūpėjo. Dėdė davė suprasti, kad galiu pasiimti pats. Aš žinojau kur tai yra. Jis visada būdavo toje pačioje vietoje – spintelėje, kartu su senomis nuotraukomis ir šalia stirksančiu senu, sugedusiu žadintuvu. Įsitaisiau kamputyje ir įnikau vartyti. Labiausiai domino trečias puslapis ir štai, radau – į mane vėl žvelgė krauju pasruvusios tiranozauro akys, pražiotuose nasruose mačiau pageltusius, vakarykščio maisto likučių pilnus dantis. Ugnikalnis vėl spjaudėsi ugnimi ir nuodingais dūmais, o šie raitėsi ir kilo aukštyn virsdami tamsiais debesimis, grasinančiais išnaikinti visą kas gyva. Mano ranka nuslydo pašto ženklo paviršiumi ir aš žaibiškai įsibrukau jį į užpakalinę kelnių kišenę…
Kaltės jausmo nebuvo. Buvau tikras, kad niekas jo nepasiges. Albume gi šitiek pašto ženklų, kas gi pastebės prapuolusį vieną, mažą, mažyti ženklelį. Kas gi juos ten visus suskaičiavo?
Visgi, kad ne styrotų it sąžinės priekaištas, pas save įsidėjau jį į patį paskutinį puslapį ir retkarčiais atsivertęs jusdavau tiranozauro šnopavimą bei iš išplėstų šnervių kylantį iškvėpto oro rūką.
Prabėgo kelios dienos, kelios savaitės ir visas nemalonus prieskonis apskritai pasimiršo.
– Čia tau, – pasakė vieną dieną į svečius užėjęs dėdė, paduodamas man mažytį vokelį. – Kai užaugsi, gausi dovanų ir visą albumą, – pridūrė šyptelėjęs. Ir nuėjo.
Apimtas smalsumo praplėšiau voką, iškračiau viską ant stalo ir pajutau kaip iš lėto, nuo apačios, prarydamas vis didesnius kūno plotus, nepaliaujamai kyla beprotiškas gėdos jausmas – ant stalo gulėjo vienuolika pašto ženklų, dvyliktas buvo mano albumo paskutiniame puslapyje. Gėdos jausmas buvo toks stiprus, jog aš būčiau sutikęs milijoną kartų būti išbartas, išplūstas ar išvadintas negražiausiais žodžiais. Galų gale, galėjo griežtai paliepti grąžinti dvyliktąjį ženklą – būčiau grąžinęs. Galėjo papasakoti tėvams – būčiau gavęs kailin. Bet kuris šių variantų man rodės esąs tūkstantį kartų priimtinesnis, nes… jie visi turėjo pabaigą. Bausmės pabaigą. Bet dabar… Tarsi nė menkiausios užuominos ir dar gavau dovanų! Jutau padaręs kažką nepataisomai šlykštaus. Išdavęs pasitikėjimą. APSIVOGĘS. Jaučiau, kad šis nepakeliamai nemalonus jausmas nuo šiol mane lydės visą gyvenimą, be pabaigos, o dabar, atrodė, tuoj suplėšys į gabalus ir aš įstengiau tik sau sušnabždėti:
„Daugiau niekada… Girdi? ŠIUKŠTU NIEKADA!“.
