Girdi, Mirtie, juokiuosi tau į veidą!
Bent tai daryti aš tikrai galiu.
Dukart iš gniaužtų jau mane paleidai
Ir nekartosiu jau tokių klaidų!
Manei, kad išsigąsiu juodo skausmo,
Kad dingsiu Hado upės vandeny?
Kad nesuplėšysiu pernakt išausto
Likimo savo? Tu tokia naivi!
Radau, kam rūpi menkos mano godos,
Kas bus šalia, net būdamas toli.
Nes tavyje nerado jis paguodos.
Ir esat jūs pažįstami seni.
Aš rasiu dar tikrai savy jėgų
Keliaut į priekį, jei ten eisi tu.