Trajektorijos

Tai tiesmuka – toli nuo tiesiai, nors dažnai teisu.                                         
Ištarei ir nukrito į vyzdžių plėtimąsi.                           
Nors ilgai manęs nematei, esu.
Nors žinau tave, vis dar paslaptim esi.

Žodžiai iš dangaus nukrenta.
Kaip vaivorykštės.                               
Kartais kaip bangos vandenų krantą
paplaunančios, mintyje gyvoj rakšties

tunelį palieka, žinau tave iki jutimo nugara,
iš nepasakymų ir užuominų. Nežinai, bet įtari
kad link tavęs einu ir einu. Gera
artėti. Taip vėjo malūnai pasitinka riterį,

skrajojantis olandas – ilgesio demonus,                             
vienuolynai pervargusius, klausyklos –                               
netekusius amo, menus
galerijos, užuolaidas vakaro stiklas,

įsmigimas nori trajektorijos,
kuri ir yra jo muzika, žemutinis registras,
kas daugiau gali pajėgt storį jos
aprėpti, ar šviesą neregys atras,

ar vis tiek nematysi, kad esu,
ar vis tiek negirdėsi, kad artinuos,
ar vis tiek iš visų garsų
tebūsiu vienintelis įtartinas.