Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







– Dešimt! – sušuko minia.

Šįvakar man viskas patiko ir džiugino. Net kostiumas, kurio vilkėti šiaip nemėgstu. Ir išsipustę žmonės Operos ir baleto teatre.

– Devyni!

Siūbtelėjau mirguliuojančio gėrimo iš taurės.

– Aštuoni!

Kita ranka apkabinau Aistę. Kažin, ar dar galiu ją vadinti savo mergina, ar jau reikėtų priprasti prie „sužadėtinės“?

– Septyyyni! – prie ausies linksmai subaubė įkaušęs Julius. Turėjome ką švęsti – mudviejų startuolį galiausiai pastebėjo rimti investuotojai.

– Šeši!

Gal tai šventės euforija man „padeda“ galvoti, bet staiga apsisprendžiau nepasiduoti jų vilionėms.

– Penki!

Net ir tam farmacijos bendrovės atstovui, brukančiam skaičių su daugiausiai nulių, pasakysim ne. Patys susikursime šviesią ateitį. Julius nudžiugs.

– Keturi! Oi, atleisk, – užmynusi man ant kojos pažvelgė Inga ir kaltai šyptelėjo.

– Trys! – minios balsas pagarsėjo.

Visai nieko ta Inga. Ir sumani, kaip jau spėjo įrodyti darbe. Julius turbūt dvigubai laimingas – startuolio sėkmė ir nauja mergina. Bet ir aš negalėčiau skųstis...

– Du!

Tvirčiau prisispaudžiau Aistę. Ši atsisuko ir jos šypsena iš galvos išvarė visas mintis. Žiūrėjau į akis, kol jos lūpos be garso tarė „vienas“.

Štai ir viskas. Tikiuosi, nereiks tuoj bučiuotis su aplinkinėm pagyvenusiom damom...

* * *

Budau iš miego, atsimerkiau. Pajutau, kad tuoj tuoj prisiminsiu, kur esu ir kaip baigėsi praeita diena. Tačiau pavyko tik vienas iš dviejų. Kambario neatpažinau. Vakar šventėme Naujuosius, o tuomet... atsibudau čia. Nepažįstama lova buvo neįtikėtinai patogi, jaučiausi pailsėjęs kaip niekada. Su pasimėgavimu įkvėpiau pilnus plaučius gaivaus oro, nors kambaryje nebuvo atviro lango. Nemačiau jokio lango. Beveik baltos sienos, jaukiai derantys šviesūs baldai, augalas vazone. Milžiniškas paveikslas, vaizduojantis drugelio vystymosi stadijas. Tik stadijos nesibaigė spalvingu drugeliu – po jo ėjo kitas, pilkas ir susitraukęs drugelis, o ciklą užbaigė atgrasus dygliuotas vabalas su beveik nunykusiais sparniukais.

Nuleidau kojas ant grindų. Vau! Kojos atrodė... pasikeitusios. Įdegusios, gerokai raumeningesnės, nei vakar, oda lygi ir švari, nei spuogelio, nei plaukelio. Dėl visa ko žvilgtelėjau į pėdas – taip, vaizdas pažįstamas, kojos neabejotinai priklausė man. Lengvai apstulbęs ėmiausi apžiūrinėti kitas kūno dalis. Žastas su dilbiu taip pat išsidavė gerokai padirbėję sporto salėje, o ant pilvo puikavosi iškilę kvadračiukai. Pūpsančius krūtinės raumenis dengė labai trumpi marškinėliai ant plonų petnešėlių, primenantys... moterišką sportinę liemenėlę. Pašnairavau į trumpikes. Šios buvo vyriškos, panašios į tas, kurias buvau pratęs nešioti, bet ne tos, kuriomis vilkėjau vakar. Lupdamas nuo kūno „liemenuką“, pastebėjau savo nepriekaištingai išpuoselėtus nagus. Galėčiau tuoj pat eiti filmuotis rankų kremo reklamoje. Gerai dar, kad nenulakuoti!

Patikrinau duris. Užrakintos. Tačiau nerimo nepajutau. Juk atsibudau ne griovy ir ne su išpjautu inkstu. Atidariau vieną iš spintelių – tuščia. Tyrinėjant kambarį be jokio garso atsivėrė durys ir įžengė liekna ilgaplaukė mergina. Dailaus ir ekspresyvaus azijietiškų bruožų veido. Gal tailandietė? Metė žvilgsnį į ant lovos numestą „liemenuką“, o tada įsistebeilijo į mano krūtinę.

– Hello, – pasisveikinau, suvaldęs impulsą ranka prisidengti nužiūrimą zoną.

– Hello, bet galim ir lietuviškai, – galiausiai pažvelgusi man į akis atsakė be menkiausio akcento ir nusišypsojo.

– Eee... Kas vyksta? – išmekenau ir suvokiau, kad mano balsas skamba sodriau nei įprastai.

– Mantai, noriu tave užtikrinti, kad esi saugus ir nėra jokio pagrindo nerimauti, – tailandietė padrąsinančiai palietė mano petį.

Pajutau lėtą ir švelnų spustelėjimą, kuris labiau priminė apčiupinėjimą. Kas čia darosi?!

– Iš kur žinai mano vardą? Kas tu tokia?

– Vasara. Bet tu mane vadini Vasarėle...

– Aš tave matau pirmąkart gyvenime, – nuoširdžiai nusistebėjau. – Kaip ir šitą kambarį. Ar čia tavo namai?

– Mantai, čia tavo namai. Ateityje. Dabar yra du tūkstančiai šimtas antrieji.

Laukdama mano reakcijos, mergina nutilo. Niekuo neišsidavė juokaujanti. Nusprendžiau kol kas pažaisti jos žaidimą. Neskubėjau tikėti ir jaučiausi labiau susidomėjęs, nei sunerimęs. Kiek čia metų išeina? Aštuoniasdešimt su virš. Juliaus suorganizuotas pokštas? Ne, ne jo stilius. Be to, vargu, ar Julius sugebėtų man per naktį išauginti jei ne kultūristo, tai mažų mažiausiai fitneso čempiono raumenis. Staiga dingtelėjo keista mintis.

– Ar mes virtualioje realybėje?

– Ne, – Vasara nusijuokė. – Virtuali realybė nuo tavo laiko gerokai patobulėjo, bet ne tiek, kad supainiotum su realybe. Galėsi vėliau išbandyti…

– Jei atkeliavau iš praeities, kaip paaiškintum šituos? – sulenkęs ranką įtempiau bicepsą. – Maniškiai buvo lyg kiek mažesni.

– Jo, šitie geri, – tailandietė su neslepiamu pasigėrėjimu įsmeigė žvilgsnį į mano raumenis. – Suprask, buvo paimtas tik tavo protas, sąmonė be kūno, kurio perkėlimui reikėtų neįmanomai daug energijos.

– Įkišot mane į kažkokį kloną? – sugniaužiau pirštus į kumštį ir vėl išskėčiau lyg tikrindamas ar gerai veikia.

– Čia ne klonas, o tavo paties kūnas.

– Tai kiek man metų, šimtas dešimt? – nejučia apsidairiau veidrodžio.

– Šimtas devyni. Žmonės dabar gyvena ir išlieka jauni... ilgiau.

– Jei aš savo kūne, tai kur tada... eee... pats ateities Mantas? – įtariai nužvelgiau merginą. – Ir kodėl išvis buvau pagrobtas iš savo laiko?

– Jo sąmonė laikinai deaktyvuota. Gal prisėskim ant sofos ir leisk man viską papasakoti. Tuomet galėsi klausinėti, gerai?

– Ne visai sofa, bet tiks, – dirstelėjau į lovą. Jokios sofos kambaryje nebuvo.

Vasarai vos pasisukus į lovos pusę, ši sulinko išilgai beveik devyniasdešimties laipsnių kampu, patalynė kartu su „liemenuku“ buvo įtraukta vidun per sulenkimo liniją, o audinys glaudžiai apgaubė po juo iškilusius porankius. Viskas įvyko vienu sklandžiu judesiu trumpiau nei per sekundę. Mergina atsisėdo, o aš likau stovėti spoksodamas į nuostabųjį baldą.

– Sveikas atvykęs į ateitį. Na, o dabar sėsk, – paragino Vasara delnu patapšnodama sofą šalia savo šlaunies.

Mandagiai atsisėdau gerokai toliau nuo nurodytos vietos. Vis dar vilkėjau tik trumpikes. Keista, kad man nebuvo pasiūlyta apsirengti. Gal ateityje įprasta vaikščioti pusnuogiems? Kita vertus, pati Vasara vilkėjo dailia, bet niekuo neįprasta geltona suknele.

Išgirdau savo ateities istoriją, kurioje bėgant metams tapau pakankamai sėkmingu, kad galėčiau neskęsdamas skolose sau leisti atitolinti senatvę. Ne tik naudojausi tomis technologijomis, bet ir buvau prisidėjęs prie dalies jų kūrimo. To dėka esu didelės korporacijos akcininkas ir tarybos narys. Atpažinau korporacijos pavadinimą. Taip vadinosi farmacijos bendrovė, reiškusi norą įsigyti mano startuolį prieš... aštuoniasdešimt metų. Atrodo, kad visgi priėmiau pasiūlymą. O juk buvau toks tikras, kad su Julium vystysime savo idėjas nepriklausomai!

Gyvenimas buvo sotus, gražus ir pilnas pramogų, tačiau kartais ateities Mantas asmeniškai įsitraukdavo į korporacijos tyrimus ir projektus, jeigu šie jam pasirodydavo įdomūs ar vertingi. Nenorėdamas dalintis autorystės, esminius etapus įveikdavo vienas. Darbams ėmus per daug varginti, Mantas surengdavo savo paties „atkėlimą“ iš praeities. Tuomet, ateities Manto sąmonei patogiai miegant galvoje, užduotis perimdavo praeities Mantas. Be jokios abejonės – už atlygį. Ir pabaigoje Mantas būdavo grąžinamas atgal į praeitį. Vasara jau keletą metų dirbo ateities Manto asistente ir buvo įpareigota globoti praeities Mantą bei užtikrinti vizito sklandumą.

Galvoje liepsnojo tuzinas klausimų ir Vasara paslaugiai juos gesino. Kodėl ištraukė būtent iš to, o ne kito praeities momento? Nes tuo laiku mano psichologinis profilis tinkamiausias atlikti užduočiai. Kas verčia manyti, kad aš, nuo ateities žinių bei technologijų atsilikęs kone šimtmečiu, sugebėsiu atlikti bent kokį naudingą darbą? Darbas nebus toks, kaip aš galvoju ir tai sudėtinga greitai paaiškinti, tačiau galima įsivaizduoti, kad ne žmogus dirba kompiuteriu, o dirbtinis intelektas dirba su žmogumi. Kur Julius su Inga ir kur mano Aistė? Vasara nėra girdėjus apie Julių ar Aistę, o Inga tai buvusi Manto žmona, ar aš kalbąs apie ją?

Kąąąą...? Inga – mano buvusi žmona? MANO, ne Juliaus? Kas gi turėjo nutikti, kad išsiskirčiau su Aiste, ir, negana to, vesčiau geriausio draugo merginą?!

– Kad ir kas įvyko, tau neturi reikšmės, – pamačiusi ištįsusį mano veidą, skubėjo nuraminti Vasara. – Juk sugrįši į savo praeitį ir pats spręsi, niekas nebus nulemta.

Gal ir taip... Bet su Inga tikrai neprasidėsiu. Ką gi, teks būti atsargiam.

– Bet grižęs aš juk elgsiuosi kitaip, negu elgčiausi, jei nebūčiau apsilankęs čia, ateityje? Ir taip pakeisiu ateitį. Šią ateitį... jūsų ateitį. Ar jums tai nė motais?

– Nepakeisi. Taip jau veikia perkėlimai, – kantriai aiškino mergina. Grąžinant tave į praeitį, atsiras nauja laiko linija, o mūsų praeitis liks tokia pat. Mūsų laiko linijos Mantas niekuomet nekeliavo į ateitį.

– Tai aš grįšiu ne į savo laiko liniją, o į kažkokią naują? – mėginau narplioti laiko kelionių taisykles. – Mano draugai bus tokie pat, bet ne tie patys, aš būsiu... nebe aš?

– Tai jau filosofinių apmąstymų erdvė. Jei tai atrodo kaip antis, plaukia kaip antis, ir kvaksi kaip antis, tai turbūt ir yra antis. O galbūt tai mes esame kitoje linijoje, o tu sugrįši į savąją.

– Kaip suprantu, aš nebe pirmas Mantas, kurį jūs „atsigabenate“, nors man tai pirmas kartas. Išeina, kad visi Mantai atkeliaudavo iš skirtingų laiko linijų.

– Teisingai.

– Tuomet kaip tu gali nežinoti apie Aistę arba Julių? Ankstesni Mantai juk turėjo apie juos užsiminti.

– Aš... nedirbau su ankstesniais Mantais. Tu esi mano pirmas Mantas iš praeities.

– Gal bent žinai, kaip sekėsi tiems ankstesniems? Ar jie atlikdavo darbus ir gaudavo prizą? O kaip tą prizą pasiimdavo su savim? Juk minėjai, kad materijos perkėlimui reikia nerealiai daug energijos...

– Kuo puikiausiai atlikdavo ir gaudavo. O atlygis nematerialus. Pagalvok – informacija iš ateities daug vertingesnė už bet kokius daiktus.

Minutėlei susimąsčiau, su kokiais lobiais galvoje galėčiau parsirasti namo – mokslo atradimai, naujų technologijų principai, ateities įvykių žinojimas... Jei pakaktų proto tuo pasinaudoti, užsigeidęs galėčiau tapti galingiausiu ar bent jau turtingiausiu asmeniu pasaulyje. Perspektyva baugino, o kartu ir atrodė pernelyg neįtikėtina.

– Kaip žinoti, kad būsiu sėkmingai grąžintas, o ne ištirpsiu kaip dūmas tarp dimensijų?

– Jau įsitikinai, kad perkėlimo technologija veikia. Nėra priežasčių manyti, kad ji veikia ištraukiant sąmonę iš praeities, o grąžinant jau nebe.

– Bet koks tikslas vargintis siunčiant mane namo? O ir sąskaita už elektrą ateitų mažesnė...

– Sąmonės perkėlimo sąnaudos nėra tokios jau didelės. Be to, juk žinai save, tai atsakyk sau į klausimą, ar Mantas galėtų taip pasielgti su pačiu savimi?

– Ne visai su savimi, o su savo kopija, kuri taps nebereikalinga po atlikto darbo... – neatlyžau.

Netikėtai prisislinkusi Vasara mane apkabino ir pakštelėjo į skruostą.

– Niekai. Po mėnesiuko keliausi atgal ir negalvosi apie jokius dūmus, tad verčiau mėgaukis savo vizitu, – pakuždėjo ir pasimuistė priglusdama dar arčiau, lyg siūlydama asmeniškai padėti mėgautis ateitimi.

Žiūrėjo tiesiai į akis, veide žaidė smagi šypsenėlė. Labiau stebino ne familiarus elgesys, o tai, kaip lengvai ir natūraliai ji tai darė. Nesugalvojau, ar apkabinti ją, ar atstumti. Net kilo jausmas, kad neapkabinęs pasijusiu nejaukiai.

– Eee... ar mes... ar judu su ateities Mantu esate pora? – paklausiau, taip ir neapsisprendęs, kurio veiksmo imtis.

– Ne, – iš karto atsakė Vasara ir, paleidusi mane, pakilo nuo sofos.

– Apsirenk ir ateik pietauti. Rūbai spintoje. Ir išskaidrink langą, – žvelgdama į sieną už mano nugaros, asistentė mostelėjo ranka ir, pamerkusi man akį, išėjo iš kambario.

Apsigręžiau. Didžiulio paveikslo rėmuose, vietoje drugelio etapų išvydau mėlyną dangų su debesėliais. Tikrą dangų. Priėjęs arčiau ir pažvelgęs pro langą, supratau, kad esu aukštai dangoraižyje – aplink mačiau dešimtis kitų dangoraižių, dauguma jų buvo gerokai žemesni. Kai kuriuose stikliniuose dangoraižiuose nuo apačios iki viršaus žaliavo vien augalai. Miesto neatpažinau, bet iš aukštai jis atrodė gražus. Visur tarp gatvių puikavosi parkai, aikštės, vandens telkinukai. Kai žvilgsnis užkliuvo už pažįstamo objekto, mano akys išsiplėtė. Jei kažkur giliai manyje dar ruseno tikėjimas, kad buvimas ateityje yra triukas ar apgaulė, tai dabar tas tikėjimas pokštelėjo ir galutinai užgeso. Kiek tolėliau, kažkur apačioje ant kalniuko vasaros saulėje šildėsi Gedimino pilies bokštas.
2022-12-31 20:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-03 11:30
moteris_vovere
Man patiko. Nepasitikiu ta Vasara, noriu pamžiūrėt, kas iš tiesų čia rezgama.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-01 16:10
Galaxy
Man patiko, skaityti lengva, istorija kabina, kalba sklandi, va pora vietų kur taisyčiau sakinį-  "niekuo neįprasta geltona suknele"- niekuo neįprasta nevartojamas dvigubas neiginys, skamba kaip vertinys iš anglų k.. Tiktų nieko neišsiskirianti- čia jau LT posakis.
"Net kilo jausmas, kad neapkabinęs pasijusiu nejaukiai"- tuščiažodžiavimas, apsunkina sakinį, tiesiog Neapkabinęs netgi pasijutau nejaukia, pirma sakinio dalis nebūtina.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2023-01-01 13:02
RenapoezijaPlaštakė
Su Naujais!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą