Rašau

naktimis, kai tamsa ir tyla įsilieja
į vieną
substanciją tartum į veną
dvi smulkios gyslelės. Prasideda žodžių eilė. Ją

papildo keistuoliai kiti, įsigeidę
nedidelę prasmę sau įsigyti,         
gaut ją apvyniotą erdve daugiagaide                             
ir kaspinu perrištą. Gi tie,

kuriems jau prasmės neužteko, rikiuojas
į eilę greta – gal ten bus ta
mažesnioji, gal daug lengvesnių – ir prie ko jas
priderint pavyks, kad papuošt savo būstą?,

kiti, tie kuriems ant prasmių nusispjauti,               
eilėn atsistoja, nes eilės patinka. Tokie jie. 
Svarbu, kad laiminga būtų ausis. O jau tie
dalykai kiti tegul vėsta, apsunksta, pilkėja.