Pavasario gėlė - Žibutė

Atgijo kartą ankstyvą pavasarį dideliame miške viena būtybė. Ją žmonės žibute vadina. Atmerkė ji akis, pasirąžė. Aplinkui buvo tylu tylu. Kapt, kapt... Tai ištirpęs sniegas laša nuo medžių. Kapt, kapt... Gamta dar miega. Bet žibutė žino, jog ji greitai prabus. Kapt, kapt, kapt... Tyla. Pasitrynė žibutė akis ir pastebėjo vieną bėgiojančią būtybę. Ją žmonės kiškiu vadina. Kiškis taip pat pastebėjo žibutę ir nustriksėjo prie jos.
– Labas, – pasveikino kiškis, – kaip gyveni? Ar tau nešalta? Aš tai... brrrr... Visas net sustingęs iš šalčio.
– Ne. Man nešalta. O gyvenu... Gyvenu gerai. Nors dar pati gerai nežinau, ką tai reiškia.
Staiga pasirodė atklydęs šuo.
– Sveikas, – pasveikino jis kiškį, – ką čia veiki? Juk dar ne pavasaris.
– Aš... Aš čia... su žibute šnekuosi. Supranti?..
– Hm... Su žibute. Įdomu, įdomu. Girdėjau, kad pavasarį kiškiai keičia kailius. Tu savąjį jau pasikeitei?
– Aš?.. Aš... Dar nespėjau... Esu jaunas, todėl nežinau, kada ateis tas pavasaris. Žibutė sako, kad jis greitai turėtų...
– Ak, ta žibutė dar ir protinga. Vis tiek už mūsų Sargį ne protingesnė. Na, bet leisk man su ja šnektelt.
– Sveiki gyvi, – pasisveikino žibutė.
– Sveikutė. Sakai, greitai pavasaris ateis? Ką gi, aš jo taip pat labai laukiu. Tiesa, o kur tavo giminaitės?
– Jos... Jos tuoj pasirodys.
– Na, gerai. Man jau metas. Antai, ir šeimininkas šaukia.
Kažkur netoliese buvo girdėti šaukiantis žmogaus balsas. Nors žibutė žodžių nesuprato, bet žinojo, jog šeimininkas ragina šunį atbėgti pas save.
– Laimingai, – pavymui spėjo sušukti žibutė.
– Žinai, – teisinosi kiškis, – man jau taip pat metas. Jei nesugrįšiu, mama jaudinsis. Sudie.
– Tik nepamiršk rytoj užsukti! Sudie.
Žibutė liko viena. Praėjo diena.
Staiga ji išgirdo lyg ir paukščių čyravimą. „O, štai ir kiškis skuba. Jis turbūt nori pranešti svarbią naujieną. Nejaugi... Nejaugi jau?.. “ – mąstė ji.
– Žinai ką, žinai ką, – uždusęs vapėjo kiškis, – aš... aš lyg jaučiu, jog... jog ateina... pavasaris!..
– Klausyk, – įspėjo žibutė, – girdi? Rodos, tai mano giminaitės mane šaukia.
– Taip... Taip, tikrai!.. Valio!
– Labas rytas, – tarė kita žibutė plonyčiu balseliu.
– Labas, labas rytas, mažyle!
Kiškis iš nustebimo net atsisėdo. Staiga pasigirdo dar vienas plonytis balselis:
– Oi, oi, skauda!..
Kiškis suvokė, jog atsisėdo ant dar vienos žibutės.
– Atsiprašau... Aš nenorėjau... Atleiskit.
Po kiek laiko visas miškas mėlynavo žibutėmis. Jų būrio viduryje sėdėjo kiškis ir vyriausioji žibutė. Aplink čiulbėjo paukščiai...
Pavasaris sugrįžo!..

1991 04 22