Stovim dviese

Stovim dviese
kurti vienatvėje
apsigaubę medinėm mantijom
tavo rankose skeptras vystantis
mano galvai
karūna veržianti
išsikvėpę
lyg geliančių panagių
negyvi viens kitam siluetai
prabangiu abažūru  užkloti
šitie metai išklydo verkšlendami

Bemėnulėj tamsoj šviesos lūžčioja
sūkuriuojant į niekį
karštlige
neramiais keliais
vaiduokliškais
slepiam savo akis apšašusias

Nusisuk
nuo prisvilusio pažado
aš vistiek neišdrįsiu užmigti
sunkiasvoriais šešėliais plevenant
prie bežynės šventyklos
kitoje pusėj ryto
nepažinto stebuklo lauksiu
pasmerkta gyventi
užkimusi