Rizikuoju, kad Autorė ir vėl supyks, bet perskaičius šį "Nidos meno kolonijoje" užgimusį poezijos posmą, man prieš akis iškilo štai tokia poetinė reminiscencija:
Léidos jau vãkars ant Nidos pakrañčių – mes triūsėm vokšòpe,
Dviese verandoj prie žvakių su víenu bičiùku sėdėjom
Kòmpus išjungę dar skrebinom plunksnom po seksa neblóga –
Esam poetai, jei kam dar neaišku – mes mūzom tarnaujam.