Išdaiga

Noriu... Jums pasakyti kažką, gal net... štai ką: 
noriu aiškiai pranešt, kad... galvoju
iškrėsti išdaigą.
Pradžiai leisti pajausti pavojų.                                 

Lyg skaitytumėt knygą, tai knygai
migdant įveiktą lapą po lapo,
po eilinio, akių alkani kai
kurie, geresni, Jums beskaitant išlepo,

atsiverstumėt puslapį šalto baltumo pripildytą, tuščią               
ir jame imtų veidas išplaukti po bruožą iš bruožo. Tarytum               
suvokimas kas vyksta, žinotumėt – jis tuoj suduš čia,
suvokimas, kad kortos pasakė: sukritom.

Jaučiat nerimą? Jausti jį verta.
Tik pažvelkit – ką tik dar šviesu buvo, o jau
naktis, užrakinot duris – matot plyšį pravertą,
pasirodyk, pavojau,

nusiimki gobtuvą ir sėskis. Matytas. Ak, Jūs čia...
atpažinot save iš rytoj – būsit senas.
Štai kaip keista, kai viskas apsunkę, o tuščia,
pastatų nebeliko, o miestas išlaikė vien sienas.

O kas nuosava Jūsų abipus tų sienų neturi
net ženklų kad ten būta. Abipus.
Taip, tai Jūsų erdvė. Ji tuščiavidurė.
Taip, tai Jūsų naktis. Iš ne Jūsų išlipus.

Jau pajutot kur linksta dalykai?
Nuo kur esat norėtumėt būti tolokai?
Jūs juk žinot, dažniausiai tyli, kai
ima sienas keist augantys blokai.

Ima scenų užuolaidas keisti betonas,
o varpų dūžių garsą – sirenos,
dangų mėlyną skliautas geltonas,
lovoj miegančius kūnus – taip, sienos.

Jūs paklausit kodėl vadinu tai išdaiga?
Juoko adata įšvirkščia nerimo krūvį,
o iš įtampos gera sugrįžti į taiką.
Taip iš ledo čiurlena upeliai pasruvę.