20ts ir Piano Callig Seas of Mars 2012

Sėdžiu prieš krosnelę, kurioje vyksta ugnis.
Žiūriu į lubas, kuriose pamažu atsiranda filmas.
Filme dar neprasidėjo tai, kas apie tai, matau nieką.
Tada užsimerkiu ir mintyse deklamuoju sau pju 104.
Jau moku atmintinai.
Matau abu mėnulius ir dvidešimts.
Girdžiu kaip skambina fortepijonu peizažą
barzdotas italas, jo vardas Cezaris, pavardė Viršūnė,
turiu kavos. Belgiškos. Turiu datulių.
Taip pat dar turiu laiko iki papildomų iki.
Gali būti, kad taip tik atrodo.
Sėdžiu prieš krosnelę.
Vyksta.

Mėnulis, žinoma, yra užrašas, pastilė, šaukštas pūlių,
bet pirmiausia mėnulis yra tai, ką visi moka padeklamuoti.

Kaip iškelta plokštė granito su datom dviejų įvykių –
pirmojo ir po brūkšnelio antrojo, nieko ypatingo,
visiems pasitaiko,
Ak,

kur javai ties bedugne į viršų ji kabo lyg skiautė papiruso,
galinti žadinti matymo bandymus į- ar iš- prasminti judesį,
skirtą pakviesti –

Sabrina,

jau du šimtai trisdešimt devintoji minutė po
paskutinio vidurnakčio tęsiasi lyg ir pašvaistė,
kažkas keikias be perstojo, o kažkam tai nė motais,
užuolaidų klostės apsunkę nuo raktinių žodžių,
nuo pažadų, nuo grasinimų, nuo bergždžių pastangų,
jos tinka sugerti kalboms ir apsaugo akis
nuo žiūrėjimo tolin, kur šieno degančio už
kilometrų virš devyniolikos žarai čia
vietos nėra, nes naktis, nes mėnulis ne vienas.

Ak,

Ak, buvote sostinėje?, ak muziejuje, ak, MO.
Kitoje sostinėje? Tate’o galerijoje? Ak, Tate’o.
Matėte? Ant pagrino užkeltas akmuo.
Išimta nereikalinga dalis. Uola neįkaito.

Taigi, sakoma, kad skulptūra yra akmuo, iš
kurio pašalintas banaliojo balasto turinys.
Tada žvilgsniai, stabtelėję jame, sumiš.
Akmuo, skirtingai nuo medžio, nesutrūnys.

Ypač atmintyje. Ypač jei                                                   
pašalintoji dalis teisinga ir išteisintai                       
dėl pašalinimo gera jai pačiai.
Paviršiais, iš pažiūros minkštais, antai

pjūklo dantimis tapusiu matymu,
dalinate perspektyvą, kampus, perimetrą,
ir visa tai suma, intymu,
viduje atitkmenys dėklais nurimę, tėra

tik šiltas vidinis Ak, tas
kiekvieno karto pradžios kažkas,
prisilietimo per atstumą aktas.
Kito tokio pat ieškąs.

Krosnelėje viskas į pabaigą.
Susidvejinęs mėnuo horizontų kvartetą išklauso.
Iš Gruzdžių į Kuršėnus kelias plikšalą turi.

--------------------------------------------------------------
Šiame tekste panaudojau (interpretavau) keletą ne mano paties sukurtų įvaizdžių, kurie tam tikra prasme mane inspiravo.