Paprastos teisybės ieškojimas

Gaideli,

Rašau tau šį laišką su skaitmeninio ypatingo kompiuterio pagalba. Nepaisant to, kad tavo dėka esu visiškai akla, šis ypatingas kompiuteris man padeda savo mintis ir žodžius perkelti į popierių.

Jei tu pamiršai, noriu priminti, kad tai tu išmušei man abi akeles, kai buvome senelio ir senelės išsiųsti riešutauti prieš penkerius metus. Jei tu konkrečiau viską pamiršai, priminsiu ir tai, kad šis veiksmas vyko Lazdijuose, liepos 28-ąją, 16: 47 val. prie palinkusio lazdyno.

Vištos paprastai gyvena nuo penkerių iki dešimties metų. Tavo dėka mano gyvenimo kokybė ženkliai pablogėjo ir aš vis dar sapnuoju košmarus apie tą baisiąją dieną, kuomet praradau akis. O galėjau dešimtį metų gyventi darnoje, laimingai ištekėjusi už kokio normalaus gaidžio. Kadangi traumatines patirtis mūsų atmintis dažnai blokuoja, norėčiau tau priminti, kad mano trauminė patirtis įvyko tik dėl to, kad prašiau tavęs man numesti lazdyno riešutų. O tu didžiausias jų kekes paleidai man tiesiai į kairę akį. Aš, aišku, iškart ja apakau. Na ir kam gi reikėjo šitaip daryti?

Negana to, tikėdamasi, kad tavo toks nezgrabnumas tebuvo klaida, paprašiau dar riešutų, bet tu iki tokio lygio klišarankis, kad išmušei man ir kitą, tuo metu vis dar sveiką, dešinę akį. Buvau tokia apstulbusi, kad mano sveikatos klausimas 1995-aisiais metais, liepos 28-ąją nuo 17: 07 val. liko visiškai paskutinėje vietoje. Nes vos tik tavęs pasiteiravau, kodėl taip žioplai ir beatodairiškai pasielgei, pasiskundei, kad tas lazdynas, nuo kurio skynei riešutus, sudraskė tavo kelnytes. Ir kam gi rūpi tos tavo kelnytės? Mano didžiausiai nuostabai jos rūpėjo seneliui ir senelei.

Tada jiems rūpėjo ir lazdynas, kuris iš pykčio, kad jį pagraužė ožka, sudraskė tau kelnytes. Po to jiems rūpėjo ožka, kurios neganė piemuo ir ji, neturėdama ką veikti, kaip tuometinė grafitininkė, išgraužė ant to lazdyno kamieno tekstą, akivaizdžiai skirtą piemeniui: „išgraužk, piemenie“.

Tuomet jiems rūpėjo piemuo, kuris skundėsi, kad negavo paplotėlio, kuriuos, tikri žinau, mėgdavo šeimininkės kepamus, nes man sulesti atiduodavo jų pakraščiukus. Galiausiai, jiems rūpėjo kiaulė, kuri surijo tešlą, skirtą tiems paplotėliams kepti ir, neva dėl to, šeimininkė laikiusi piemenį pusbadžiu. Nors, anoks ten pusbadis, kai ir taip turi viršsvorio. Galėjo tas piemuo ir pasitaupyti - dar niekam protarpinis badavimas nepakenkė.

Bet nenukrypkime nuo istorijos eigos. Seneliui ir senelei, aišku, rūpėjo kiaulė, kuri tą šeimininkės tešlą suėdė. O pastaroji, pasiskundusi, kad vilkas jos paršelį nusinešė, vėl nukreipė visų, su ta baisia diena susijusių, dėmesį, nuo manojo apakimo! Na gerai, kiaulei dar galiu atleisti, ji bent šeimos narį praradusi, o tai jau rimta bėda. Iš esmės - mes abi patyrėme netektis ir tu, man nemielas gaideli, net nenumanai, kiek ilgai aš turėjau lankyti vištų psichoterapiją, kad bent kiek atsigaučiau po šios baisios nelaimės.

Todėl, man nemielas buvęs sugyventini, šiuo laišku kreipiuosi į tave, prašydama man grąžinti dešimt tūkstančių aštuonis šimtus trisdešimt devynis kombikormo granulių, arba, ne žargonu kalbant, kombinuotųjų pašarų (jei netyčia tapai edukuotu ir pamiršai kaimo žvyrkelių bazarą), kurias sumokėjau karvei-geštaltistei, psichoterapeutei, kuri lig šiol mane gydo po šio baisingo mane visiškai pribloškusio ir mano gyvenimą radikaliai pakeitusio streso.

Laukiu tavo pavedimo į mano kluono banko sąskaitą. Arba akis į akį, nors maniškės tavųjų ir neregės. Beje, tik neapsimesk mirusiu, nes puikiai žinau, kad tapai mano baisingos nelaimės istorijos herojumi, buvai liaupsinamas ir išvengei visų potencialiai galimų savo gyvenimo baigčių per visas senelės ir senelio svarbių gyvenimo įvykių iškilmes.

O išvengei jų, nes senelis ir senelė su džiaugsmu leido tau pasakoti tą neapdairiai iškraipytą pasaką, kuri iš tiesų yra mano liūdno vienišo gyvenimo istorija.
Bet būtent toji iškraipyta jos versija kažkodėl labai patinka bene visiems kaimo vaikams. Ir tie maži nedorėliai tau su malonumu atiduoda savo kišenpinigius, norėdami tą neteisingai interpretuotų faktų pasaką išgirsti vėl ir vėl.

Tu, žinoma, nesi kvailas, nors ir klišarankis, ir pusę surinktų pinigų atiduodi senelei ir seneliui. O būtent dėl to tavęs paties jie dar neišvirė.

Gaideli, gaideli, tikiuosi supranti, kad aš gyvensiu dar labai ilgai ir, kaip matai, man puikiai sekasi slapstytis, todėl nuo šio reketo tu niekaip neišsisuksi. Ir anoks jau čia reketas. Tiesiog paprastos teisybės ieškojimas.

Kitaip jau nebus. Tad laukiu man skirtojo pavedimo!

Gudragalvė vištytė-partizanė
2000-ieji liepos 29-oji, Apkasai

2022 12 03 Nidos meno kolonija, kūrybinio rašymo stovykla „Laiškai“