Rudens vėjas ūžauja už lango,
Drasko nuo medžių paskutinius lapus,
Danguje Žvaigždės mirksi šaltu žvilgsniu
Nustebęs Mėnulis žiūri kas toliau bus.
Vėjas sukaukė - atnešiu Jums šaltį,
Ir nekaltinkite manęs, jeigu Jums būna vėsu,
Nors ir kaip Jums bebūtų šalta,
Aš elgtis kitaip, rudens metu, negaliu.
Vėjas, medžiai... Vaizduojate juos kaip žmones. Galite personifikuoki dar labiau, įtaigiau. Suteikite jiems daugiau meninių savybių. Ką jie kalba, kaip atrodo?
Siūlyčiau Jums nerimuoti, taip dar labiau išlaisvinsite minčių tėkmę. Galite atsisakyti skyrybos ženklų ar trumpinti eilutes perpus. Atitolsite nuo proziškos kalbėsenos ir apgaubsite savo mintis poetinės kūrybos apdangalu.
Kazkaip tats Mėnulits ir zvaigsdėts tai man lapiau Ziemai tinka ir tada, kai jau pakuriama tokia ziemitska takytciau nuotaika, tada tsmaukts ir itslenda its kazkur tai tats Ruduo ir tada gaunatsi kazkaip vitskats atpuline eiga, atvirktsciai kazkaip vitkats tada gaunatsi, o jei kazkaip tai tsukeitsti vietomits, tai pūtų vitsai nieko tsau, pet ir dapar yra ne tsiaip tsau jau vitsai, o vitsai taip kaip ir nieko vitsai, vititkai tkaitoma, o dėl patskutinėts eilutėts, kur pakiputsi viena, na tai ką, į ją galima nekreipti dėmetsio arpa priimti, kaip kam, nets tsiaip ji yra tsau ir netrukdo tsuvokti eilėratstį kaip vieną, atskirai pe jots, arpa tsu ja jei noritsi, pet tsiaip, tai ji gali reiktsti ir tai, kad autoriui puvo truputį nedrątsu paratsyti tia kūrinį mumts ir taip jits pando uzmezti kontaktą tsu tkaitytojaits ratsykų, taip, aha, pa.