Pokalbis

„Tam, kad įsiviešpatautų blogis, užtenka to, kad geri žmonės nedarytų nieko. “
          Edmundas Berkas


Detroitas, JAV
2038-tųjų kovo 13-toji
07: 25

– Kitose žiniose. Federalinio rezervo bankas šįryt paskelbė, kad ryšium su toliau kylančia skaitmeninės valiutos infliacija, nuo balandžio pirmosios planuojama dar dviem procentais pakelti metinių  palūkanų normą. Kaip praneša kongreso rūmai, demokratai inicijuoja neeilinę darbo sesiją aptarti sparčiai prastėjančią šalies finansų sistemos situaciją. Tuo tarpu Kalifornijoje ir toliau nerimsta protestų banga, nukreipta prieš valstijos gubernatoriaus sprendimą dar labiau apriboti judėjimo laisvę tarp regionų....

– Nieko naujo.... – burbtelėjęs Harlanas liovėsi spoksojęs į plokščiaekranį televizorių, įtaisytą metro vagono palubėje ir sutelkė savo dėmesį į aplink susispraudusius žmones. Jam visuomet patiko stebėti aplinkinius, bandant perprasti jų mintis ar asmenybės tipą. Tai jau kadaise tapo jo profesiniu įpročiu, kurio Harlanas nebūtų atsikratęs net norėdamas.

Deja, vaizdas niekuo nesiskyrė nuo įprastinio. Daugumos kartu su juo vagone keliaujančiųjų veidai buvo sukišti į asmeninių telefonų ekranus. Jis pastebėjo, kad, pastaraisiais mėnesiais, vis daugiau žmonių ėmė naudotis skaitmeniniais akiniais. Naujovė, leidžianti pasinerti į virtualią erdvę ir dar labiau atsiriboti nuo niūrios išorinio pasaulio tikrovės, sparčiai populiarėjo. Ypač jaunimo tarpe. Harlanas ir pats ne kartą buvo pagalvojęs juos išbandyti, bet vis sustabdydavo save. Su amžiumi požiūris į daugelį dalykų pasikeičia, o jis ir taip laikė save senamadišku. Jau perkopęs šeštą dešimtį, Harlanas į visas naujoves žvelgė itin atsargiai, kaskart vis klausdamas savęs, ar jam to reikia, ar jis to nori. Vadovaudamasis šia taisykle, pastaruoju metu jis mažai ką išbandydavo.

Pakeleivių minioje jo akys užkliuvo ir jaunos merginos. Jai buvo gal dvidešimt vieneri ar dveji, visai dar vaikas. Harlanas šyptelėjo, pastebėjęs jos rankose knygą. Ne planšetę, ar telefoną, o tikrą knygą kietu viršeliu. Mergina stovėjo per daug toli, kad jis įskaitytų knygos pavadinimą, tačiau ne tai buvo svarbiausia. Žmogus, viešoje vietoje skaitantis knygą tapo retenybe. Harlanui dėl to buvo apmaudu. Kadaise jis pats mėgo skaityti, tačiau ilgainiui liovėsi. Bet jis prisiminė laikus, kai tikras knygas galėjai matyti visur, kai telefonai buvo tik darbo įrankiai, o ne žmonių asmeninių gyvenimų kalėjimai. Dieve, kaip jis ilgėjosi tų dienų ir nekentė to, kuo pamažu virto šis pasaulis. Tiksliau kokiu šį pasaulį leido paversti pati žmonija. Skaudžiausia jam buvo suvokti tai, jog ir jis pats nenoromis prie to prisidėjo. Nesipriešindamas, palikdamas spręsti kitiems, nesikišdamas, nes tai nebuvo jo reikalas. Bet ką jis galėjo vienas pats padaryti? Jį dažnai aplankydavo klausimas, kad jei dabar galėtų atsukti laiką atgal, ar ką nors darytų kitaip. Be abejo. Tik ką? Bet tai buvo tik tušti svaičiojimai. Laiko atgal neatsuksi.

Likusią kelionės dalį jis stebėjo tik merginą, savotiškai mėgaudamasis jos išskirtinumu, kol traukinio operatorius nepranešė sekančio sustojimo pavadinimo. Tai buvo jo stotelė.

Jam, kaip kas rytą, teko pasidarbuoti alkūnėmis, kad prasibrautų iš sausakimšo vagono į ne ką mažiau perpildytą peroną. Tuomet per žmonių jūrą irtis link terminalo vartų. Jam niekada nepatiko būti miniose. Masėse kažkur be paliovos skubančių gentainių. Skubančių gyventi, vartoti, ignoruoti. Jis jautėsi tarytum kepurnėtųsi klampioje pelkėje, apsuptas jo judesius kaustančio liūno, iš kurio neturėjo galimybės ištrūkti. Bet gyventi reikėjo.

Laukdamas eilėje prie terminalo vartelių Harlanas nenoromis vėl įsispoksojo į vieną ant sienų kabančių ekranų. Tiesiog daugiau nebebuvo į ką žiūrėti. Tačiau ir ten jis nepamatė nieko naujo. Tik be paliovos besikartojančias niūrias naujienas apie prastėjančią situaciją šalyje ir pasaulyje. Nepaliaujamas politikų rietenas kartkartėmis prablaškydavo nebent reklama, kuriai jis seniai tapo abejingas. Tiesą sakant, Harlanas net nebeturėjo namie televizoriaus, kad per daug nekvaršintų jam galvos.

„Vienas ir tas pats. Tegul jie visi pasikaria. „   
   
Eilėje užtrukęs ilgiau, nei norėjosi, Harlanas suskubo plačiais perono laiptais aukštyn. Tik išėjęs į judrią gatvę jis prisimerkė nuo ryškios šviesos. Šiandien buvo kaip reta giedra. Saulės neužgožė net besidriekiantys dirbtiniai baltų debesų ruožai it voratinkliais raižantys dangaus žydrynę.

„Kada gi jie liausis? „

Dar prieš dešimtmetį „chemtrailų“ konspiracijos šalininkai skambino visais pavojaus varpais, bandydami perspėti visuomenę apie tokiu būdu sąmoningai teršiamą aplinką. Galiausiai net politikai buvo priversti pripažinti, jog tai nebuvo tik prasimanymas. Visgi, kaip ir buvo galima tikėtis, jiems pavyko pripūsti miglos į abejingos visuomenės akis, jog visa tai buvo daroma jų pačių labui. Dauguma stebėtinai lengvai susitaikė su šiuo faktu ir ilgainiui liovėsi kreipę dėmesį. Garsiausi triukšmadariai buvo sėkmingai užčiaupti, o tiesa palaidota po eiline melo skraiste.

Kaip ir nemažas būrys kitų, Harlanas tai suvokė. Bet ką jis vienas galėjo padaryti? Buvo daug paprasčiau apsimesti, kad tai ne jo reikalas ir vardan šventos ramybės palikti šią problemą spręsti kitiems. O dabar buvo šaukštai popiet. Bjauriausia buvo tai, kad pastaraisiais metais jį vis dažniau apnikdavo niūrios mintys ir kaltės jausmas dėl to, kad savo laiku nieko nesiėmė. Ne vardan savęs, bet vardan dukters ir anūkės.
Kaip jis jų pasiilgo... Kiek daug jis būtų dabar atidavęs už bent menką galimybę vėl su jomis pabendrauti. Bet su dukra jų santykiai nutrūko dar prieš penkerius metus. Ir dėl to jis galėjo priekaištauti tik pats sau.

                                                ***

Centrinė Detroito Socialinių Nusikaltimų Administracijos būstinė, kurioje jis pradirbo tardytoju pastaruosius penkiolika metų, stūksojo kitapus gatvės. Bet pirmiausia Harlanas, kaip ir kasdien, pasuko kairėn, link ant gatvės kampo įsikūrusios „Nero“ tinklo kavinės. Kava darbovietėje buvo niekam tikusi, o be dvigubo espresso jis nepradėdavo nei vieno ryto.

Gatvė tokiu laiku jau buvo užgrūsta automobiliais. Jam jau seniai nebekrito į akis tai, jog visi be išimties buvo elektriniai. Harlanas jau senokai negirdėjo burzgiančio benzininio ar dyzelinio variklio. Užaugęs provincijoje ir keletą metų pradirbęs dėdės remonto dirbtuvėse, jis savotiškai ilgėjosi tepalų ir benzino kvapo.

Po 2032 metais įsigaliojusios nulinės emisijos įstatymo, transporto priemonių skleidžiama oro tarša didmiesčiuose tikrai sumažėjo. Turbūt tai buvo vienas iš retų teigiamų pokyčių. Žinoma, niekas garsiai nekalbėjo apie tai, kiek teršalų buvo generuojama vis našesnių elektrinių baterijų gamybos o vėliau ir utilizacijos proceso metu. Svarbiausia buvo sukurti progreso iliuziją.

Harlanui pėdinant šaligatviu, šalia plaukiantis nenutrūkstantis automobilių srautas beveik neskleidė triukšmo. Kaip ir daugelis pro šalį skubančių praeivių. Visi buvo panirę į savo elektroninius įrenginius. Virtualus pasaulis vis labiau atstojo jiems realybę.

Harlanas trumpam stabtelėjo stebėdamas šį siurrealų vaizdą, prie kurio taip niekada ir nepriprato. Tai buvo tarytum žiūrėti vieną tų praeito amžiaus nebyliojo kino juostų su šimtais joje vaidinančių statistų.

Švelnus vibravimas kairiojoje plaštakoje grąžino jį į realybę.

– Prakeiktas daiktas... – sumurmėjo jis, išsitraukdamas iš kišenės telefoną. Nušvitusiame ekrane puikavosi priminimas apie neišnaudotą socialinėms reikmėms skirtą skaitmeninių kreditų likutį. Iki likučio anuliavimo buvo likusios dvidešimt penkios valandos ir septyniolika minučių. Harlanas uždarė programėlę ir vėl įsikišo telefoną į kišenę. Jis niekuomet neišnaudodavo socialinėms reikmėms skirtos kreditų dalies. Jis nešvaistydavo laiko socialiniuose tinkluose. Kaip ir nepirko jų brukamų prekių bei paslaugų. Jis mieliau būtų atsidėjęs tą algos dalį juodesnei dienai arba įsigijęs ką nors praktiško, tačiau jis neturėjo pasirinkimo. Bankai kontroliavo kiek, kada, kur ir kam žmogus galėjo naudoti savo skaitmeninius kreditus. Tokių kaip Harlanas nuomonė ar norai jiems rūpėjo mažiausiai.

Kavinėje, kaip visuomet rytais, virė gyvenimas. Atsistojęs dar vienos eilės gale Harlanas žvilgtelėjo į ant sienos kabantį laikrodį. Iki jo pamainos buvo likę penkiolika minučių. – Turėčiau spėti....

Sulig šiais žodžiais jo dėmesį patraukė prie kasos kilęs šurmulys.

– Kaip suprasti neveikia? – garsiai paklausė jauna moteris. – Dar prieš pusvalandį viskas buvo gerai!

– Apgailestauju, ponia, bet jūsų apmokėjimas atmestas, – ėmė teisintis kavinės darbuotojas.

– Kažkokia nesąmonė, – toliau piktinosi moteris. – Tai ką man dabar daryti?

– Kreipkitės į banką, – atsakė darbuotojas.

– Aš tik noriu nusipirkti sumautą puodelį kavos! – neatlyžo moteris. – Taigi matote, kad sąskaitoje turiu pinigų!

– Kas ten vyksta? – neiškentęs paklausė vienas iš eilėje stovinčių vidutinio amžiaus vyrų.

– Šios ponios kredito reitingas per žemas apsipirkti, – paaiškino darbuotojas. Atsisukęs į merginą jis pridūrė: – Ponia, niekuo negaliu padėti. Kol jūsų reitingas nepakils, sistema nepriims jūsų mokėjimo.

– Bet tai tik kava!

– Jau matyt kažką prisidirbot, kad reitingas nukrito! – riktelėjo kažkas iš eilės. – Traukitės ir negaišinkit kitų!

– O jūs man neaiškinkit! – piktai atšovė mergina, nė neketinanti nusileisti.   

– Kad tave kur galas. – Harlanas susinervino. Jis ir šiaip nepasižymėjo kantrybės gausa. Aplenkdamas minią jis nužingsniavo tiesiai prie kasos. Šiandien vėluoti jam kažkodėl visiškai nesinorėjo.

– Aš sumokėsiu. – Neatsiklausdamas jis mostelėjo plaštaka per duomenų skaitytuvą. Šis pyptelėjo nuskaitydamas kreditus. – Štai, galit nedėkoti. Tikiuosi jums pavyks išsiaiškinti su banku. – Jis tarė merginai.

Ši, tyliai padėkojusi, čiupo puodelį ir lydima smalsių žvilgsnių išskubėjo iš kavinės.

– Bravo! Atsirado mat gerasis samarietis! – vėl pasigirdo pašaipus balsas. – Per tokius geraširdžius tie tvarkos pažeidėjai ir toliau savivaliauja. Jeigu jai užblokavo kreditus, matyt kažką prisidirbo. Taip jai ir reikia. Kam kišatės?

Po šio komentaro Harlanui kantrybė trūko galutinai. Atsisukęs jis išsitraukė iš lietpalčio kišenės teisėsaugos ministerijos išduotą pažymėjimą ir demonstratyviai pamojavo juo už nugaros susirinkusiems.

– Jei kuris nors norit padiskutuoti ta tema mano kabinete, mielai prašom.

Kaip jis ir tikėjosi, norinčių neatsirado. Patenkintas tokia reakcija, jis atsisuko į pardavėją. – Kadangi su šiuo reikalu išsiaiškinom, malonėkit padaryti man dvigubą espresso išsinešimui. – Tuomet vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo likusios dešimt minučių.

„Pačiu laiku. „

***


– Labas rytas, ponuli, –  pasisveikino Glenas Mačeskis, Harlanui vos įžengus į bendrą judviejų darbo kabiną. – Kaip matau, šįryt spėjai minutės tikslumu.

– Kam labas, o kam tik dar vienas sušiktas rytas, – suniurnėjo Harlanas ir nusivilkęs apsiaustą sudribo į savo nutrintą odinį krėslą įprastam rytiniam ritualui – dešimties minučių kavos pertraukėlei.

Šiame, labiau šuns būdą nei orų darbo kabinetą primenančiame ir tik plonomis sienomis nuo gretimų kabinų atskirtame aptvare, vos pakako vietos vienišam plačiam stalui ir dviem kėdėms. Glenas kaip tik buvo užėmęs vieną jų. Negana to, gerokai už jį jaunesnis kolega niekaip neatsikratė savo bjauraus įpročio nuolat susikelti ant stalo kojas. Harlaną tai erzino, tiesą sakant, kaip ir pats Glenas, bet jis stengėsi to nerodyti.

Kadaise, socialinių nusižengimų departamentui tik pradedant veiklą, tai buvo jo „asmeninis“ kampas. Bet su skaitmenizacija biuro reikmenys bei darbo įrankiai persikėlė į virtualią erdvę ir papildomi baldai tapo nebereikalingi. O darbo apimtims nuolat augant, administracija ilgainiui nusprendė, kad vietos pakaks ir dviem darbuotojams. Taip atsirado Glenas. 

„Kad tave kur nelabasis nujotų. „

– Kaip matau šiandien tu ypatingai gerai nusiteikęs, – pašaipiai tarė jaunuolis, susikryžiuodamas ant krūtinės rankas.

– O tu ypatingai šmaikštus, – atšovė krėsle atsilošdamas Harlanas ir užsimerkė. – Būk geras, palik mane dešimčiai minučių ramybėje. Juk žinai rutiną.

– O taip, žinoma. Garsioji Harlano rutina. Negink Dieve, kas nors ją sutrikdys, – pasivaipė Glenas. – Bet kaip pasakysi, bičiuli.

„Anoks aš tau bičiulis. „

Harlanas nemėgo Gleno. Nemėgo, buvo per švelniai pasakyta. Savotiškai Glenas priminė jam jį patį jaunystėje. Tik šis vyrukas buvo gerokai ambicingesnis ir su gerų manierų stygiumi. Štai kas būna, kai žmonės nebemoka bendrauti tarpusavyje be telefonų ar kompiuterio ekranų.

Jiedu kartu dirbo jau keletą metų. Harlanas išmoko nekreipti dėmesio į pašaipius komentarus, bet dar svarbiau, išmoko neliesti tam tikrų pokalbių temų. Glenas, kaip ir daugelis čia dirbančių, priklausė tai kategorijai žmonių, kurie buvo pasiryžę padaryti bet ką, kad tik pakiltų karjeros laiptais. Vienas neatsargus žodis ir Harlanas būtų netekęs ne tik darbo bet ir artėjančios pensijos. Ambicijos ir puikybė yra labai pavojinga kombinacija, o Glenui šio gėrio netrūko. Harlanas turėjo pakankamai rūpesčių ir be šito mažo šikniaus, nuolat kišančio savo ilgą nosį į jo reikalus.

Harlanui nespėjus pasimėgauti kava. jo kišenėje vėl suvibravo telefonas. – Kad tave kur.... – išsitraukęs žvilgterėjo į ekraną. – Tik to betrūko...

– Kas? – suskubo paklausti Glenas.

– Kas gi dar? Viršininkas... – burbtelėjo Harlanas, dvejodamas ar verta atsiliepti. Jis mielai būtų ignoravęs skambutį, bet Gleno akivaizdoje nusprendė to nedaryti. Šis mažas šūdžius akimirksniu būtų jį paskundęs.

– Taip, šefe, klausau. – Be entuziazmo balse jis galiausiai pakėlė ragelį. – Taip, pone. Suprantu. Reikalas tas, kad pastaruoju metu esu užverstas darbu.... ne, dar netikrinau elektroninio pašto. Be abejo, tuoj pat peržiūrėsiu. Žinoma, pasistengsiu... – Vis tvirčiau gniauždamas telefono korpusą Harlanas stengėsi tvardytis, kad nepratrūktų ir neleptelėtų ko nereikia. Šią akimirką jis mielai būtų pasiuntęs ant jo rėkiantį departamento viršininką velniop, tačiau šaltas protas vis dar ėmė viršų. Harlanas mintyse padėkojo sau už tokį racionalumą. – Žinoma, pone. Bus padaryta. Tuojau pat tuo ir užsiimsiu. Taip. Dėkoju, pone. – Palaukęs kol viršininkas pirmas padės ragelį, Harlanas švystelėjo telefoną ant stalo ir vėl susmuko į krėslą.

Kaskart, patirdamas įtampą ir jausdamas, kaip viskas viduje pradeda kunkuliuoti, jis užsimerkdavo ir įsivaizduodavo esąs tankiame ir vešliame miške. Ir nė vienos gyvos dvasios aplink. Tik raminantis augmenijos ošimas ir tyla. Viešpatie, kaip jis to pasiilgo. Kada jis paskutinį kartą lankėsi tikrame miške? Tarytum prieš visą amžinybę. Ir panašu, kad jam teks šiek tiek palaukti.

„Dar porą metelių. „

Iki pensijos jam liko kiek daugiau nei dveji metai ir Harlanas buvo pasiryžęs padaryti viską, kad jos sulauktų. Jis jau seniai pradėjo nekęsti savo darbo, bendradarbių, šios aplinkos ir apskritai visos sistemos, bet neturėjo pasirinkimo. Niekas iš jų neturėjo pasirinkimo, nerizikuodami savo gerbuviu. Visgi, nuo šio žinojimo lengviau nebuvo.

– Na ir ką jis pasakė? – Iš gilių apmąstymų Harlaną pažadino Glenas. – Kuo šįkart neįtikai?

– Kaip visuomet. Per prasti rezultatai, – atsidusęs atsakė Harlanas. Gurkštelėjęs kavos jis susiraukė. Ji stebėtinai greitai atvėso.

– Jei ir toliau taip nesistengsi, pensijos gali ir nesulaukti, – tarė Glenas. – Tu per švelnus tiems radikalams. Tame ir slypi tavo problema.

– Tik tu dar nekvaršink man smegenų, – atsikirto Harlanas ir piktai dėbtelėjo į kitapus stalo išsidrėbusį bendradarbį. Visgi jis buvo teisus. Vienas svarbiausių kriterijų jų darbe buvo šaltakraujiškumas. Nešališkai išdėstyti pažeidėjams faktus, vykdyti apklausas, sisteminti duomenis ir vengti asmeniškumų. Jų pareiga buvo ne užjausti tardomuosius, o įvertinti jų nusižengimų rimtumą bei perduoti informaciją atitinkamoms tarnyboms. Kaip tik nežvelgti į apklausiamuosius kaip į žmones Harlanui sekėsi sunkiausiai. Jo asmeninės bylos trūkumų skiltyje taip ir buvo įrašyta.

Departamente jam net prilipdė „Pudingo“ pravardę. Pačiam Harlanui tai nerūpėjo. Jis dirbo savo darbą taip kaip išmanė. Skyriaus vadovybė jau seniai būtų jį atleidusi, bet matyt nenorėjo terliotis su profsąjunga. Išmesti ilgametį darbuotoją be rimtos priežasties buvo sudėtinga net šiais laikais. Visgi pastaraisiais mėnesiais jis pradėjo jausti vis augantį spaudimą ir suvokė, kad ilgainiui jie ras prie ko prisikabinti. Iš jo buvo tikimasi geresnių rezultatų. Viskas, ko jam reikėjo tai susiimti ir pademonstruoti, kad jis gali elgtis taip, kaip iš jo tikimasi. Ir pradėti reikėtų kasdien perskaitant bei atsakant į nelemtus elektroninius laiškus.

„Taip ir padarysiu, kad juos kur galas. „

– Taigi, ką čia turim? – garsiai paklausęs Glenas perbraukė pirštais per planšetės ekraną. Perbėgęs akimis, šyptelėjo. – Šis pilietis bus kaip tik tau.

– Kaip tik man? Ką čia tauški? Jam ką, ant kaktos parašyta? – masažuodamas įsiskaudėjusius smilkinius paklausė Harlanas.

– 58-nerių Teinas Rajanas. Aibė socialinių nusižengimų, antiįstatyminė propaganda, suverenų idėjų propagavimas ir.... darosi įdomiau.... jis aktyviai dalyvavo prieš dvejus metus vykusiose pilietinio nepaklusnumo akcijose. 

– Vis dar nesuprantu, kodėl aš turėčiau jį apklausti? – Susiraukė Harlanas. Sprendžiant iš Gleno išvardintų nuopelnų, tas vyrukas buvo tikra nelaimė. Ne tokios dienos pradžios jam norėjosi.

– Nes tai paskutinis neužrezervuotas asmuo šio ryto sąraše, – konstatavo Glenas.

„Na žinoma. Kas gi norėtų terliotis su tokia “gėriu“. „

– Gal tau vertėtų anksčiau ateiti į darbą? Na žinai, kol dar būna iš ko rinktis. O dabar, kaip sakoma, lėčiausiam paršeliui paskutinis spenys prie užpakalio, – pašmaikštavo jaunuolis. Nekreipdamas dėmesio į kolegos bambėjimą, jis persiuntė bylą į Harlano elektroninį paštą, pridurdamas: – Nesijaudink. Jūs kone bendraamžiai. Tad lengviau rasit bendrą kalbą.

– Tik tokio pašnekovo šįryt man ir trūko. Negalėjai užrezervuoti bendradarbiui ko nors sukalbamesnio?

„Negalėjai ar nenorėjai? „

– Sukalbamesnio? Žmogau, negi jau pamiršai ką sakė šefas? Iš tavęs tikimasi rezultatų. O šis tipas nepataisomas recidyvistas. Netgi tokiam geraširdžiam samariečiui kaip tu bus sudėtinga neprispausti jam uodegos. Traktuok tai kaip paslaugą.

– Iš kur toks paslaugumas? Kur čia šuo pakastas, Glenai? – neiškentė atsargiai nepaklausęs Harlanas. – Kodėl tau taip staiga parūpo mano gerbuvis?

– Tiesiog parūpo ir tiek. – Išsisuko nuo atsakymo šis.

„Kur jau ne, šikniau. Tikiesi, kad eilinį kartą susimausiu? „

– Bala nematė, – paskubomis peržvelgęs duomenis burbtelėjo Harlanas. – Gal tu ir teisus. Jei jiems reikia rezultatų, jie juos gaus.

– Kita kalba, tėvuk, – persilenkęs per stalą Glenas patapšnojo jam per petį. – Eik ir prispausk jam uodegą.

– Jo uodega ir taip jau prispausta. Belieka nuspręsti kiek daug jos nukirpti, – atšovė šis ir su planšete po pažastimi iškiūtino į vakarinį administracijos pastato sparną, kuriame buvo įrengti individualūs apklausų kambariai.       

                                                  ***

Uždaręs paskui save duris Harlanas tylėdamas nužvelgė priešais jį už stalo sėdintį vyrą.

„Dar vienas hipis. „

Tardomojo išvaizda jam nepadarė ypatingo įspūdžio. Ilgais, susitaršiusiais plaukais ir apsišerpetojusia barzda, kuri jau seniai prašėsi skustuvo, šis asmuo labiau priminė valkatą, nei užkietėjusį tvarkos pažeidėją. Kita vertus, laisvamaniai, kaip juos praminė žiniasklaida, dažnai tokiais ir būdavo. O ko buvo galima tikėtis iš žmogaus, kuriam visuomenė užvėrė beveik visas duris ir apribojo prieigą prie elementarių paslaugų? Bet Harlanas buvo įpratęs nespręsti apie žmogų iš jo išvaizdos, nors nuojauta dažnai jo neapgaudavo. Jam iš karto krito į akis koks ramus šis vyrukas buvo. Jokios įtampos, streso, nervinimosi ženklų. Paprastai čia atsidūrę žmonės džiaugsmu netrykšdavo, o šiam tarytum buvo nė motais.

„Įvertinsim, kas tu per paukštis. „   

Ankšta patalpa, kurios viduryje stovėjo tuščias stalas ir dvi kėdės, jam visuomet kėlė klaustrofobiją. Ironiška, bet ši tardymo kamera priminė jo darbo kabinetą, tik su rakinamomis durimis ir sienomis iki palubės.

„Tai koks tarp jų skirtumas? „

Dar kelias akimirkas pavarstęs individą skvarbiu žvilgsniu, Harlanas galiausiai atsisėdo į laisvą kėdę ir pasidėjęs ant stalo planšetę, atsilošė. Tuo tarpu vyras įdėmiai stebėjo jį besišypsančiomis akimis.

– Ką gi, – pirmas tylą nutraukė Harlanas. – Pradėsim. Mano vardas Harlanas Ketlou. Esu Detroito kovos su socialiniais nusikaltimais departamento tardytojas ir šiandien atliksiu jūsų apklausą. Man pavesta įvertinti jums pateiktų socialinių nusižengimų sąrašą, kuris beje yra įspūdingas. Informuoju, kad nors ir esate oficialiai sulaikytas, kol kas jums nebuvo pateikti jokie kaltinimai. Visa šios apklausos metu surinkta informacija bus susisteminta, o išvados perduotos teismo atstovams. Prieš skelbdamas nuosprendį teismas gali atsižvelgti į jūsų parodymus, tad rekomenduoju atsakinėti į klausimus nuoširdžiai. Jeigu jūsų netenkina šios sąlygos arba pageidaujate kito pareigūno, informuokite mane dabar ir jūsų apklausa bus atidėta iki kito specialisto paskyrimo. Sutikimo atveju esate informuojamas, jog šis pokalbis bus įrašinėjamas ir medžiaga taip pat gali būti panaudota prieš jus teisme. Jūsų atsakymas?

Nieko neatsakęs vyras tik linktelėjo galva.

– Priimsiu tai kaip sutikimą. – Harlanas perbraukė pirštais per planšetės ekraną. – Pradžiai, prisistatykit.

– Taigi pas jus ten parašyta, – ramiai atsakė vyriškis.

– Parašyta, tačiau protokolas yra protokolas. Kas jūs toks?

– Žmogus, – tokiu pat ramiu balsu atsakė vyras.

Harlano kantrybė kaip mat sušlubavo. Jis dėbtelėjo į kambario kampe ant sienos pritvirtintą vaizdo kamerą, tarytum priekaištaudamas: „Glenai, tu kalės vaike. Pakišai man tikrą kiaulę. “ Tuomet vėl nukreipė akis į tardomąjį. – Matau, kad ne asilas. Tad ir nebūtina taip elgtis. Arba prisistatot arba šis pokalbis bus baigtas net neprasidėjęs. 

– Tėvų duotas vardas Teinas Rajanas, – šyptelėjęs atsakė pašnekovas.

– Galit, kai norit, – tarstelėjo Harlanas, ekrane pasitikrindamas ar išgirdo teisingą atsakymą. – Gyvenamoji vieta?

– Žemė, – trumpai atsakė Teinas.

– O yra ir kitų?

– Daugybė. Tik ten mums dar ne laikas.

– Šit kaip? Labai įdomu. O kas sprendžia, kada ateis laikas? – neslėpdamas sarkazmo  paklausė Harlanas. Niekuomet neieškantis žodžio kišenėje jis neatsakydavo progos patraukti tardomuosius per dantį, ypač jei šie imdavo išsidirbinėti. Jo įsitikinimu, šis susivėlęs hipis būtent tai ir darė.

– Tik mes patys, – atsakė į klausimą vyras. 

– Trūksta logikos. Kaip mes patys galim nuspręsti, kada ateis laikas, jei pirmiausia nesuvokiam apie ką eina kalba?

– Hm... – Šyptelėjo Teinas. – Tai pirmas teisingas tamstos užduotas klausimas.

„Šmaikštuolis. „

– Na tai laukiu atsakymo, – Harlanas paragino pašnekovą pratęsti mintį.

–  Uždavinėti sau klausimus pradedame tik tuomet, kai nebesugebame racionaliai paaiškinti to kas vyksta arba kaip jaučiamės dėl vieno ar kito dalyko. Bet kiekvienam šis suvokimas ateina skirtingu laiku arba žmogus taip ir lieka nesusivokęs.

– Nesuprantu...

– Nieko tokio. Galbūt jums dar ne laikas suprasti. Galbūt tik pradedate tai daryti? – savo ruožtu paklausė Teinas ir pasimuistė. – Jūsų kėdės turbūt specialiai tokios nepatogios?

– Jums čia ne kurortas, – pašaipiai tarė Harlanas. Visgi šis „Vudstoko“ fanas nebuvo bejausmis.

„Su maudžiančiu užpakaliu ilgai nefilosofuosi. „

– Tęskime. Jūs registruotas adresu: Meipl gatvė 25?

– Vis dar esu? – Nustebęs paklausė Teinas. – Mane jau senokai iš ten iškraustė.

– Tikrai taip.... – Linktelėjo galvą Harlanas. – Už mokesčių nemokėjimą, socialinių kreditų skolas, kaimynų nusiskundimus dėl nepriimtino elgesio.... vienu žodžiu, surinkote visą puokštę nusižengimų.

– Jūsų sistemos traktuojamų nusižengimų, – pataisė jį Teinas.

– Aš čia ne tam, kad filosofuočiau apie moralines to priežastis, – atsakė Harlanas. – Mano darbas tinkamai įvertinti jūsų situaciją ir surinkti kuo išsamesnę informaciją. Tad arba atsakinėkite į mano užduotus klausimus, arba šis pokalbis bus baigtas ir galėsite būti kieno nors kito galvos skausmu. – Mintyse Harlanas kažkodėl pagalvojo apie Gleną.

– Jei visata paskyrė man jus, vadinasi taip ir turėjo būti, – nuolankiai tarė Teinas.

– Visata? Kuo čia dėta visata?

– Viskuo ir kartu niekuo.

– Nejaugi. Ką gi, pažaiskim šį žaidimą. Kaip visata susijusi su jūsų socialinių kreditų įsiskolinimu?

– Niekaip. Tai žmonių sukurtos sistemos man primesta tvarka, – atsakė Teinas. – Ne visatos.

Harlanas atsiduso.

„Dar ir šizofrenikas. „

– Pirmiausia gal pradėkim nuo jūsų paaiškinimo ką turite omenyje kalbėdamas apie visatą? Ji didelė. Apie kurią jos dalį kalbat?

– Tai visa ko visuma, – atsakė Teinas. – Nenutrūkstamas procesas, vykstantis nepaisant mūsų pasirinkimų ar sprendimų. Jis turi aibę pavadinimų. Aš vadinu tai visata, krikščionims tai Dievas, budistams – karma. Esmė ne pavadinime. Visas šias sąvokas sieja bendras suvokimas, kad egzistuoja kažkas aukščiau virš mūsų pasaulio ir sąmonės lygio.

– Aišku. Visa tai žinoma labai įdomu, bet kadangi kalbame apie jus, siūlau nusileisti ant žemės, – apibendrino Harlanas. – Kur gyvenote iki šiol?

– Nustebtumėte sužinojęs kiek dar nemažai mūsų tarpe yra gerų žmonių, pasiruošusių tiesiog padėti, – tarė Teinas. – Tačiau jų tapatybių neatskleisiu. Piktuoju už gerą neatsilyginama.

– O gaila. – Palingavo galvą Harlanas. – Dabartinėje situacijoje tai būtų jums tik į naudą. Teismas tikrai atsižvelgtų į geranorišką bendradarbiavimą.

– Aš ir taip geranoriškai pas jus atėjau. Bet tikrai ne dėl teismo malonės. Ji man nerūpi. Kaip ir pats jūsų teismas ar sistemos primesti įstatymai.       
   
– Todėl mes dabar čia ir sėdime. Kadangi jums nusispjaut į įstatymus. Mieliau gyventumėte chaose?

– O ką, dabar jo nėra? – paklausė Teinas. – O gal jums atrodo, kad kryptis, kurią pasirinko žmonija veda į pusiausvyrą?

– Nesu tikras dėl pusiausvyros, bet man atrodo, kad gyvendami visuomenėje, turime paklusti joje vyraujančiai tvarkai.

– Ir kieno gi ši tvarka? Visuomenės, ar tų, kurie jai primeta savo valią?

– O kas, jūsų manymu, valdo visuomenę, jei ne mūsų pačių išrinkta valdžia?
– Mano manymu valdžia tėra visuomenės atspindys. Kokie mes, tokie ir mūsų vedliai, – tarė Teinas.

– Na štai, ką išsirenkam tą ir turim. Tai ir vadinama demokratija.

– Nejaugi? O gal tik demokratijos iliuzija? Ar dalyvaudami rinkimuose mes tikrai turim pasirinkimą? Ar mus verčia rinktis tarp iš anksto parinktų kandidatų? Tuomet nesvarbu ką bepasirinktume, rezultatas visuomet bus toks, kokio jiems reikia. Čia kaip ir parduotuvėje. Esame priversti rinktis iš pateikto prekių sąrašo, net jei nei viena mums nepatinka.

– Visuomet galima apsisukti ir išeiti. O kalbant apie rinkimus, asmeniškai aš renkuosi juose nedalyvauti.

– Ir toks jūsų pasirinkimas jiems kuo puikiausiai tinka. Nes tuomet jūsų balsas tiesiog ignoruojamas. Ar jums niekada nebuvo smalsu, kodėl rinkiminiuose biuleteniuose nėra galimybės balsuoti PRIEŠ pasirinktą kandidatą jeigu jis jums netinka? Nes valdantieji būtų priversti ieškoti tokių kuriuos visuomenė palaikytų. Ar jiems tai naudinga? – Teinas padarė pauzę. – Ne. Daug lengviau viską supaprastinti. Juk žmogus instinktyviai linkęs rinktis mažesnę blogybę iš dviejų. Ar tai būtų prekė lentynoje, ar tautos atstovas tribūnoje. Markas Tvenas yra pasakęs, kad jei balsavimas kažką keistų, jie mums neleistų to daryti.

– Tai kas tuomet yra rinkimai? Iliuzija? – sarkastiškai paklausė Harlanas. Dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties, šis pokalbis jį intrigavo. Jis turėjo pripažinti, kad šio hipio žodžiuose buvo tiesos. 

– Tai antras šiandien teisingai užduotas klausimas, – konstatavo Teinas.

– Į kurį vėl nesulauksiu suprantamo atsakymo?

– Pradėti uždavinėti teisingus klausimus yra pirmas žingsnis. Tačiau atsakyti į šiuos klausimus galite tik pats sau. Negalite tikėtis išgirsti tiesos iš mus supančios iliuzijos. 

„Kažkokie vėjai... „

– Tai sakot, kad gyvenam iliuzijoje?

– O kaip jūs galvojate, Harlanai? 

– Koks skirtumas, ką aš galvoju? Nuo mano nuomonės vis tiek niekas nepriklauso. – Jam dingtelėjo, kad gal ir nevertėjo to pasakyti garsiai, tačiau žodžiai jau išsprūdo.

„Kramtyk ką kalbi, Harlanai. Antraip pats gali atsidurti toje kėdėje. „ 

– O gal priešingai? – savo ruožtu paklausė Teinas.

– Kaip suprasti?

– Gal kaip tik viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jei pradėtume mąstyti apie tai, kas vyksta mūsų lygmenyje ir išmoktume prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, gal tuomet ir mūsų visuomenė taptų atsakingesnė, o su ja ir mūsų lyderiai?

– Kuo čia dėta atsakomybė? Kodėl aš turėčiau prisiimti atsakomybę už kitų žmonių sprendimus?

– O kas kalba apie kitus žmones? Kuo čia dėti kiti? Problema slypi mumyse. Jei norite ją pamatyti, tereikia atsistoti prieš veidrodį ir gerai įsižiūrėti. – Šyptelėjo Teinas. 

– Įdomiai jūs čia. Bet pažvelkim į tai iš kitos pusės. Kalbate apie atsakomybę, bet pats pažeidinėjote įstatymus ir viešąją tvarką.

– Pasikartosiu, tai ne mano tvarka.

– Skamba radikaliai.

– Moraliniame aiškume nėra nieko radikalaus.

- Jūsų žodžiai?

– Ne. Aleksandrios Ocasio-Cortez.

– Nesu apie tokią girdėjęs.

– Esmė ne tame, kas juos pasakė, bet kas jais pasakoma.

– Na gerai. – Harlanas vėl dėbtelėjo į planšetę. – Taigi savo dalyvavimo nepaklusnumo akcijose nelaikote radikaliu žingsniu? Žuvo žmonės, buvo suniokotas turtas. Kaip tai tapatinasi su jūsų moraliniu aiškumu?

– Ar jūs ten buvot? – paklausė Teinas.

– Ne, bet žiniasklaida puikiai viską nušvietė.

– Žiniasklaida... – išsišiepęs Teinas susikryžiavo rankas. – Efektyviausia smegenų plovimo priemonė žmonijos istorijoje.

„Čia mūsų nuomonės tikrai sutampa. „

– Protestai prasidėjo taikiai. Absoliuti dauguma juose dalyvavusių žmonių tiesiog atėjo išreikšti savo nuomonės ir nepritarimo tam kas vyko. Jie net neslėpė savo veidų. O kam? Juk neketino daryti nieko neteisėto. Kad diskredituotų mitingą, valdžiai tereikėjo kibirkšties ir kažkas ją žinoma įžiebė. Imituoti nusikaltimą ir tuo prisidengiant pradėti represijas pasaulio galingieji puikiai išmoko. Tad kas šioje situacijoje elgėsi radikaliai?

Harlanas prikando lūpą. Giliai viduje jis pritarė Teinu. Bet priešingai nei jis pats, šis hipis nebijojo to išsakyti garsiai. Negi tikroji drąsa pasireiškia tik tuomet, kai nebeturi ko prarasti? Šis žmogus nė kiek nebuvo panašus į jam piešiamą užkietėjusio recidyvisto įvaizdį. Tačiau Harlanas tik dirbo savo darbą.

– Taigi pats asmeniškai smurtavime nedalyvavot? – paklausė jis.

– Žinoma ne. Prievarta ir smurtas yra beprasmiai. Sistema tikisi tokios reakcijos ir yra puikiai tam pasiruošusi. Protestai buvo pasmerkti iš anksto.

– Ir tai suvokdamas vis tiek ten ėjote? Kodėl?

– Negalėjau likti nuošaly, – trumpai atsakė Teinas.

– Važiuojam toliau. – Harlanas bakstelėjo pirštu per ekraną. – Koks jūsų požiūris į suverenus? Jūsų byloje užfiksuota, kad gyvenote jų tarpe.

– Jie vieninteliai manęs neatstūmė po to, kai jūsų valdžia areštavo mano turtą, išmetė į gatvę ir negana to ėmė persekioti.

– Tad, užuot apgalvojęs savo veiksmus ir pabandęs reabilituotis, susidėjote su maištininkais?

– Aš jau ilgą laiką elgiuosi apgalvotai. Sakyčiau, kad reabilitacija reikalinga likusiai visuomenei. Jūs vadinat juos maištininkais. Prieš ką jie maištauja? – paklausė Teinas. – Tie žmonės tik nori gyventi nevaržomi jiems primetamos tvarkos. Jie tetrokšta, kad juos paliktų ramybėje.

– Dvidešimt devintais Valstijų senatas pripažino juos teroristine organizacija.

– Grupelė individų susirinko ir nusprendė už visus kitus... Jie visuomet ras būdą kaip pažaboti jiems neįtinkančius. Nejaugi jūs to nesuprantat?

– Vėl gi, kalbame apie jus.. – Pasimuistė kėdėje Harlanas. Jam ir vėl vos neišsprūdo, kad jei būtų jo valia, visi žmonės galėtų gyventi kaip panorėję. Tačiau jis puikiai suvokė kuo baigtųsi tokios nuomonės išreiškimas balsu. Kuo toliau, tuo labiau jo neapleido keistas jausmas, kad šiame pokalbyje jis pats palaipsniui atsidūrė apklausiamojo vietoje.

– Baimė. Baimė yra stiprus motyvatorius, - pastebėjęs Harlano reakciją tęsė Teinas. – Tik ar mes nepavargstame nuolat joje gyventi? Bijoti išsakyti savo nuomonę. Prieštarauti tam, kam nepritariame, nes už tai galime būti nubausti? Argi ne tokia yra laisvės esmė? Nebijoti mesti iššūkio tiems, kas mus veda? Matyt žmonės dar per gerai gyvena, kad norėtų kažką keisti. Mane visuomet žavėjo jų užsispyrimas ir kantrybė. Deja aš tuo nepasižymiu. Pavyzdžiui, kiek laisvės jums liko su tuo daiktu rankoje? – Jis bedė pirštu į Harlano plaštakoje įsiūtą implantą. – Ką šiandien galite padaryti be jo? Ir ar jums apskritai leistų jį pašalinti nerizikuojant prarasti visko?

„Nespausk ant žaizdos, žmogau. „

Daugelis Teino teiginių jam rezonavo. Po galais, jis net buvo pamiršęs, kaip pats piktinosi tuo, kai palaipsniui viskas keitėsi. Kur dingo žodžio laisvė ir finansinė nepriklausomybė, ilgainiui užleisdamos vietą baimei ir paklusnumui? Bet jis, nepaisant asmeninių nuostatų, tam nesipriešino. Gal dalyvavimas rinkimuose ir buvo beprasmis, tačiau Harlanas tikrai būtų galėjęs nesitaikstyti su valdžios savavališkai primetamais sprendimais. Prieš penkerius metus, skirtingai nei dabar, niekas nevertė jo įsigyti šio nelemto implanto. Nors tuomet dar buvo nemažai tų, kurie priešinosi šiai idėjai ir visaip bandė atkalbinėti nuo jos, mažai kas jų klausėsi. Tame tarpe ir Harlanas. Kvailiai, atsilupėliai, sąmokslo teorijų skleidėjai... Juk daug lengviau klausytis reklamos, nei pajudinti užpakalį ir pasidomėti pačiam. Jis, kaip ir daugelis, pasirinko lengvesnį kelią. Kam sau kvaršinti galvą, kai už tave tai imasi daryti kiti? O dabar net nusišikt nebegalėjo jiems apie tai nežinant.

„Dirbk, senas kelme, o ne filosofuok. O tau, žmogau, nuoširdžiai patarčiau pakeisti retoriką. „

– Tokiais išvedžiojimais tikrai sau nepadedate, Teinai. Negi nebijote, kad taip tik dar labiau komplikuojate savo situaciją? – paklausė Harlanas, vildamasis, kad gal pašnekovas supras jo užuominą.

– Aš jau seniai lioviausi kažko bijojęs, – nuolankiai atsakė Teinas. – Esu ten, kur ir turiu būti.

– Taip, jau minėjote, kad atvykote savanoriškai. – Linktelėjo Harlanas. – Bet kodėl? Nusibodo laisvė? Jums pateikti rimti kaltinimai, už kuriuos gresia įkalinimas. Keista, kad dabar nusprendėte atsiduoti tos pačios sistemos, kuria netikite, malonei.

– Aš kaip tik esu laisvas. Laisvas nuo sistemos primetamų apribojimų. Laisvas galvoti ir elgtis kaip noriu. Priešingai nei visuomenė. Tame tarpe ir jūs. Ir manau, kad giliai širdyje, puikiai tai suvokiate. O atvykau čia nes taip reikėjo.

– Iš kur toks įsitikinimas?

– Tai ne įsitikinimas. Tai žinojimas.

– Šit kaip? Žinojimas ko?

– Tai kas buvo, yra ir bus.

„O varge, dar vienas pseudo aiškiaregys. Ką gi, pats kasi sau duobę. „

– Gal atskleistumėte šio žinojimo šaltinį? Ar tai paslaptis? – skeptiškai paklausė Harlanas.

– Anokia. – Papurtė galvą Teinas. – Ar jums teko ką nors girdėti apie Akašos įrašus?

– Ne, neteko. Bet tuoj pažiūrėsim... – Planšetės paieškos lauke Harlanas paskubomis įvedė užklausą. Vietoj atsakymo ekrane nušvito pranešimas, kad panašaus pobūdžio turinys užblokuotas.

– Ten nieko nerasit. – Šyptelėjo Teinas. – Bet kokios užuominos apie archyvą jau daug metų beatodairiškai šalinamos.

– Kodėl? Kuo jis ypatingas?

– Kas, jūsų nuomone, yra vertingiausias žmonijos turtas ir galingiausias ginklas? Pinigai? Valdžia? Įtaka?

– Sakyčiau informacija.

– Būtent. Įsivaizduokite biblioteką, kurioje sukaupta visa informacija apie kiekvieną žmogaus kada nors išgyventą patirtį ir išmoktą pamoką. Kurioje užfiksuotas kiekvienas kada nors jo priimtas sprendimas, mintis, potyris. Ten negalioja mūsų laiko samprata. Ten nėra praeities, dabarties ir ateities. Yra tik būtis.

– Skamba....

– Kaip bepročio paistalai. Žinau, – pertraukė jį Teinas. – Asmeniškai, man visiškai nesvarbu, ar tuo tikite, ar ne. Esmės tai nekeičia. Šiame išmatavime, valdomame laiko ir fizinės materijos dėsnių, mums dar ne laikas visa tai suvokti. Visgi, tie kas pabunda, gali be didesnio vargo prisijungti prie šios informacijos.

– Ir jūs vienas iš tų išrinktųjų?

– Išrinktųjų? Ne, niekas nieko nerenka. Kiekvienas pabundame, kai ateina mūsų laikas. Tuomet atsiveria akys ir viskas susistato į savo vietas. Tačiau bandyti kažką tuo įtikinti yra beprasmiška. Kad ir kiek bandytum apibūdinti spalvas tam, kuris gimė neregiu, jis jų nesuvoks. Be abejo, jis susikurs savo supratimą apie tai kaip jos atrodo, tačiau tai bus tik jo vaizduotės padarinys.

– Tai kodėl man visa tai aiškinate?

– Nes pats apie tai paklausėte. Aš jūsų už liežuvio netempiau, – atsakė Teinas. – Kiekvienas iš mūsų gali prisijungti prie Akašos įrašų ir semtis žinių. Tereikia tuo patikėti ir užduoti tinkamus klausimus. Bet vėl gi, tam reikalingas pabudimas.

– Įdomi teorija, – tarė Harlanas. – Taigi visa tai randasi tik jūsų vaizduotėje.     

– O kas yura mūsų vaizduotė? Ar tik ne vartai į ažką daugiau? Visata yra daug didesnė nei mes įsivaizduojame. Patys įrašai randasi aštuntojoje dimensijoje, tuo tarpu mes su jumis gyvename trečiojoje. Miegančiam žmogui neįmanoma suvokti, kad visa tai, kas dabar vyksta su mumis, tėra mažytė milžiniško ir nepertraukiamo proceso sudedamoji dalelė. Tokia mikroskopinė, kad atrodytų visiškai nereikšminga, tačiau visgi neatsiejama jo dalis.

Padėtas ant stalo Harlano telefonas staiga pradėjo vibruoti.

– Atsiprašysiu, – burbtelėjęs jis pakėlė ragelį. – Taip? Bet mes dar nebaigėm.... Bet pone... Supratau. Aišku. Kaip pasakysit. – Lėtai padėjęs telefoną ant stalo jis pasitrynė smilkinius.

– Jau laikas, ar ne? – ramiai paklausė Teinas.

– Panašu, kad prisigiedojot. Vadovybė liepė užbaigti apklausą. Netrukus ateis jūsų išvesti. Iki teismo būsite pervestas į izoliatorių.

– Kaip tik jiems geriau.

Harlanas išjungė planšetę ir dar kartą įdėmiai nužvelgė pašnekovą.

– Na ir kokia buvo viso to prasmė, pone Rajanai? Atėjote čia tik tam, kad būtumėte įkištas už grotų. Kur logika? Gal visgi esate tik eilinis pakvaišėlis, vykdantis tai, ką jam kužda balsas galvoje? Tada taip ir pasakykit ir galbūt jus pripažins nepakaltinamu.

– Visame, ką mes darome yra prasmė. Nors kartais ją ir sunku įžvelgti. Prisipažinsiu, aš nežinau kas manęs laukia toliau. Ir dalis manęs to bijo. Bijo šios nežinomybės, bijo to kas gali ar negali nutikti. Tačiau kita mano dalis tvirtai žino ką ji turi daryti. Ir suvokimas, kad visa tai tik dar vienas etapas kelionėje į amžinybę, suteikia man ramybės. Klausiate kam visa tai? Kad ir šis mūsų pokalbis. Jis nebuvo atsitiktinis. Niekas nevyksta atsitiktinai. Galbūt būtent tam aš čia ir atėjau? Kad jūs užduotumėte tinkamus klausimus ir gautumėte jums rūpimus atsakymus? Galbūt artėja jūsų pabudimas, Harlanai? Ir per mane jūs gavote reikalingą postūmį? 

– Jei tikitės, kad patikėsiu tais paistalais apie išmatavimus ir archyvus.....

– Aš nieko nesitikiu. Nesu čia tam, kad asmeniškai jums padėčiau. Tesu tik įrankis kūrinijos rankose. Padėti sau galite tik jūs pats, Harlanai.

Kitapus durų koridoriuje nuaidėjo artėjančių žingsnių aidas. Netrukus vidun įžengė du teisėsaugos uniformomis vilkintys pareigūnai.

– Teinas Rajanas? – paklausė vienas jų ir nė nedirstelėjęs į Harlaną nužvelgė tardomąjį.

– Tas pats, – atsakė atsistodamas šis ir žvilgtelėjęs į pašnekovą šyptelėjo. – Prasideda naujas etapas. Tikiuosi jums taip pat.

„Etapas? Koks etapas? Kam? „

Harlanui norėjosi to paklausti balsu, tačiau jų laikas baigėsi. 

– Eime. – Davęs ženklą išeiti pareigūnas atsitraukė į koridorių.

– Sėkmės jums, Harlanai, – atsisveikino Teinas ir paskutinį kartą šyptelėjęs išsekė paskui savo eskortą.

Likęs vienas Harlanas neskubėjo keltis. Mintys, lyg vėjo genami lapai šėlo jo galvoje. Giliai viduje jis pritarė daugeliui Teino išsakytų minčių, tačiau kitos buvo per daug beprotiškos, kad jomis patikėtų. Bent jau kol kas.

Staiga jam toptelėjo, kad reikėtų įkvėpti gryno oro.

„Ir kavos“

                                                  ***

Sėdėdamas ant plačių departamento laiptų ir besimėgaudamas saulės skleidžiama šiluma Harlanas niekaip negalėjo atsikratyti minčių apie šio ryto pokalbį su Teinu. Nepadėjo net jo įprastos pastangos sutelkti dėmesį į aplink skubančius žmones, ką jis paprastai mėgdavo daryti. Kažkaip viskas atrodė nebe taip. Tapo nebereikšminga. Tarytum kažkas jame būtų pasikeitę. Visas jo gyvenimas dabar atrodė kaip ilga ir nepertraukiama spektaklio scena. Tragikomedijos, kurioje pagrindinis personažas be paliovos meluoja pats sau. Abejingumas, atsiribojimas, nesikišimas ne į savo reikalus. Ir ką jam toks požiūris gyvenime davė? Dabar, žiūrėdamas į aplinkinius, Harlanas nenoromis matė vergus, kurie patys to nesuvokdami ir toliau žvangino savo nematomomis grandinėmis. Ir jam pasidarė koktu. Koktu dėl to, kad tiek metų jis nenoromis prie viso to prisidėjo. Aukodamas santykius su artimaisiais, savo įsitikinimus, visa tai kas iš tikro buvo svarbu. 

Jis vėl pažvelgė į rankose laikomos planšetės ekraną. Kaip ir žadėjo sau, pagaliau rado laiko perskaityti elektroninius laiškus ir netgi vieną pats parašyti. Dar kartą perskaitęs jo turinį, kuriame trimis sakiniais informavo apie savo atsistatydinimą, giliai atsiduso.

„Kodėl gi ir ne? „

Galiausiai apsisprendęs jis visgi išsiuntė laišką. Tuomet, jausdamas keistą palengvėjimą, iš kišenės išsitraukė telefoną ir adresatų sąraše susirado dukters numerį.

Jis vis dar dvejojo ar verta tai daryti. Gal ji nenorės su juo kalbėtis? Gal vis dar pyksta ant jo? O gal jau seniausiai pasikeitė numerį ir visa tai beprasmiška?

– O gal tai naujas etapas... – Peržengdamas baimę Harlanas spustelėjo sujungimo mygtuką.