*175212032022

Desktope Caravaggio laikė šviesą
ir davė išvysti tai kas prieš
du tūkstančius metų vyko

kol ekranas dar nebuvo
nusėtas ikonom, kai
atėmėm Viešpatį mūsų.

Atvyko.
Mintis į tekstą įsėdusi užvakar
atvyko į ekraną šiandien ir gali vėl pranykt

nes užrašas ant durų sako:
„pietūs“
pusryčiams buvo akvarelė su medum ir arbata.

Kažkas kambaryje gaišo,
ir tai suprasti buvo galima
iš džiūvančių bananų ir apelsinų žievių

iš padžiautų popieriaus lapų
ir nesuskaičiuojamybės stiklų
išgaravusiais skysčiais.

*

Pradėjau abejoti, tuo kas yra Dievas,
ar tai buvo tik beprasmė projekcija,
kuria apvilko man realybę, 

kai kėlė ant stalo
ir ruošėsi atidaryt vidų.
Juos visus peržegnojau

ir sakiau, kad Tu - Dievo sūnus
Tu sūnus Dievo ir Tu,
tik pats, kaip tikėt tuo, pamiršau.

*

Trečią dieną kūnas apleido jėgas,
rankas laikė pavargęs drakonas,
lubos siaube, neįleido šviesos

ir naktį susikūrėm iš naujo
vien tik apčiuopom rankom
vedėm akluosius, žvaigždžių ir kvailių

kol parketu byra centai
neprižiūrėtas likimas,
į naktį šmurkšt pro vartelius

trumpam lyja. nebelyja.
muzikai tylant, laikas gulėjo ant stalo,
neįvykęs dar visas.

Jį pjausčiau seniai-nebe skalpeliais,
ir net ne aštriais stamplių kampais,
skriestuvu, antrą dieną, formoje popieriaus.

šiandien tarp kito nieko nusileido stebuklas
toks, kad leistum, jog kartas paskutinis,
kai tu iš savęs pagaliau išeini gyventi.

Ašarų pakalnei pradedi
ir pagaliau nebegrįžti
ten kur jau buvęs.

*

*

Atėjęs rytas plaka ir muša,
atgal į tą patį, pakrato,
ir vėl vakaras.

nakčiai užeinant kimbuosi į stalą,
nes niekam nutikti neteks
ačiū už vaišes,

lauk manęs auštant.
175212032022