Išėjimas

Praleidau didžiąją dalį ryto spoksodama į veidrodį ir tapydama sau kai ką įmantraus ant veido. Užpaišiau antakius, akis, lūpas, nuspalvinau žandus ir atrodė, kad mano bruožai įgavo naują spindesį, atrodžiau jaunesnė, ir kur kas laimingesnė. Man pačiai nelabai rūpėjo makiažas, gražūs rūbai, ir šiaip mano įvaizdis, tačiau tai visuomet be galo rūpėjo mano mamai, todėl paišiau sau veidą nenorėdama jos nuvilti susitikimo metu.
Nutariau tądien užsukti pas ją į svečius, nes jau gana seniai matėmės. Ilgą laiką planavome susimatyti, apšnekėti, kas naujo nutiko mūsų gyvenimuose ir išgerti mamos firminės žolelių arbatos, tačiau kažkaip vis nesigaudavo. Rodės, kad abi esame be galo užkrautos kasdienių rūpesčių. Bet tąkart sumaniau padaryti mamytei siurprizą, nesvarbu, kad ši minėjo būsianti tądien užimta ir negalinti nė arbata pavaišinti.
Nusprendžiau prisiimti visą susitikimo atsakomybę sau – net iškepiau pyrago ir pagalvojau, kad pati arbatos išvirsiu atvykus, juk tėvų namai kadaise buvo ir mano namai – iki šiol atsimenu ir kur servizas laikomas, ir arbata.
Be galo pasiilgau mamos ir norėjau jai visaip, kaip galiu įtikti. Netgi įsispraudžiau į jos dovanotus batelius, kurie man atrodė per daug puošnūs ir nepatogūs. Žinojau, kad ji apsidžiaugs net tik mane pamačiusi, bet ir tuos nelemtus batelius.
Taigi pasipuošiau, susikroviau daiktus ir nuskubėjau kiton miesto dalin. Pasibeldžiau į medines duris, tačiau niekas jų neatidarė. Nepasidaviau ir beldžiausi dar ir dar, tačiau vis tiek niekas neįleido vidun. Šitiek pastangų įdėjusi nenorėjau išvažiuoti nepamačius mamos, tad susiradau atsarginį raktą ir užėjau vidun.
Namai kvepėjo lygiai taip pat, kaip ir paskutinį kartą, kai čia lankiausi. Keisto skonio smilkalai sumišę su aromatinių žvakių kvapais smelkėsi man gylyn į smegenis. Mintyse lyg nedidelės iškrovos pradėjo šaudyti vaikystės prisiminimai. Kraujagyslėm kartu su krauju pradėjo tekėti ilgesys. Šis jausmas manęs nepaliko – tai buvo viskas, ką jaučiau.
Žygiavau iš kambario į kambarį, kol galiausiai pamačiau mamos sulysusį kūną beklupintį priešais Jėzaus Kristaus statulėlę. Rankose ji laikė rožančių ir panosėje kartojo maldas. Dar niekad nemačiau jos tokios liūdnos ir pavargusios.
– Mamyte, čia aš, atvykau tavęs aplankyti, kaip ir žadėjau!
Nesulaukiau jokio atsakymo. Mama buvo tokia įnikusi į maldas, kad negirdėjo nei kaip atėjau, nei kaip kreipiausi į ją.
Priėjau arčiau ir paliečiau pavargusį jos petį. Ši krūptelėjo, trumpam atsisuko į mane, pažiūrėjo, tačiau taip, tarsi nematytų, kad čia esu, ir iškart nusisuko.
– Mamyte, juk čia aš, atsisuk, pasakyk kažką. Aš šitaip stengiaus išsipuošti, netgi tuos tavo mylimus batelius apsiaviau.
Nesulaukiau jokios reakcijos. Šiek tiek įsižeidžiau, bet pagalvojau, kad galbūt palauksiu, kol sukalbės rožančių ir tuomet galėtume pabendrauti.
Nutipenau į virtuvę, užkaičiau vandens arbatai, supjausčiau į gabalėlius pyragą. Prisėdau ant fotelio virtuvėje. Prisiminiau kaip su seserimi kovodavome dėl tos vietos kai buvome mažos. Sesuo dažniausiai man užleisdavo vietą, pridurdama, kad turiu teisę tenai sėdėti, nes esu senesnė, o tuomet aš siaubingai įniršdavau dėl tokių sesers žodžių – juk buvau vyresnė vos pora metų.
Rodos praėjo visa amžinybė, atšalo arbata, tačiau mama nepasirodė virtuvėje. Sugrįžau į kambarį ir radau ją vis dar klupinčią ant žemės.
– Mamule, arbata gi jau atšalo, eime virtuvėn. Atnešiau pyrago. Pavalgysim, pasipasakosi, kas naujo nutiko, juk seniai matėmės.
Mama vis dar nieko neatsakė ir tuomet aš visiškai įniršau, išbėgau iš kambario stipriai trenkdama durimis ir nuskubėjau tiesiai link išėjimo. Maniau, išeisiu ir daugiau niekada čia nebegrįšiu, tačiau besiaunant batus išgirdau žodžių skambesį už kambario durų.
– Dukrele, ar tai tu? – mamos balsas drebėjo, tarsi ji kažko bijotų.
– Taip, juk sakiau, kad tai aš. Norėjau tave pamatyti.
Atsivėrė kambario durys, o jame išvydau mamą, rankose laikančią ką tik uždegtą švęstą žvakę.
– Vaje, čia tikrai tu... Mano mergaite, mano mažoji. Vaje, kaip tu užaugai. Ak, ir kaip gerai, kad pasidažei veidą, matosi kad tikra moteris, rimta.
– Ką jau sakai, mamyt... Dėl tavęs pasidažiau.
Ilgai nelaukus puoliau apkabinti mamą, tačiau mano rankos praskriejo kiaurai jos kūną. Viskas, ko norėjau, tai pajusti jos šilumą, tačiau negalėjau ir nesupratau, kodėl.
– Vaikeli mano, dukryte... Aš atiduočiau viską, kad tik tave galėčiau apkabinti, pabučiuoti. Bet tu dabar tenai, kur mažiau skausmo. Ir žinok, kad aš tavęs ilgiuosi kasdien, kiekvieną minutę.
– Bet juk aš čia! Eime virtuvėn arbatos, kaip anksčiau, apšnekėsim visas tavo keliones ir draugių vaikus. Aš noriu išgirsti viską.
Nuėjau į virtuvę ir puoliau dar kartą kaisti vandens, dėti pyragą į lėkštutes. Tačiau vos įjungus virdulį, šis iškart išsijungdavo.
– Dukryte, nurimk, prašau. Aš suprantu, kad tu čia. Ir atsimenu kaip gerdavome arbatą naktimis su tavimi. Bet suprask, dabar nebegalime to daryti. Ir aš žinau, kad nori mane lankyti, bet aš prašau tavęs nebesugrįžti... Aš tavęs niekad nepamiršiu, visad būsi mano širdyje, tačiau dabar tau reikia keliauti tolyn. Aš tau paliksiu degti šią žvakę, imk, sek jos šviesa.
– Bet aš myliu tave, aš nenoriu išsiskirti. Aš negaliu tiesiog nebesugrįžti čia. Aš čia užaugau. Ir čia esi tu, mamyt... Aš negaliu...
– Paimk žvakę, viskas bus gerai. Mamytė tavęs niekada nepamirš.
Mamos akyse mačiau sielvartą ir besikaupiančias ašaras. Nesupratau, kodėl ji nori, kad aš išeičiau, jeigu taip graudinasi nuo tos minties. Nežinojau, kodėl negaliu būt ten, kur labiausiai mane traukė. Ir skaudino ne tik tai, kad negaliu apkabinti mamos, bet ir kad ji manęs čia nebenori.
Stabdydama ašaras paėmiau žvakę į rankas ir ėjau link išėjimo. Atidariau duris ir paskutinį kartą žvilgtelėjau per petį į mamą, tačiau jos jau nebebuvo. Po truputį ėmė nykti ir namai, kuriuose užaugau. Spėjau tik paskutinį sykį pažiūrėti į save veidrodyje ir išvydau jame penkiolikmetę paauglę, kreivai padažytais antakiais. Ir nors makiažas apgaulingai darė ją laimingesnę, akys išdavė begalinį liūdesį.
Pamojavau merginai veidrodyje ir apglėbusi žvakę išėjau iš tirpstančių vaikystės namų.