Iš etiudų: Perkūnsargis

Išsyk mums prasilenkus, net neatkreipiau į jį dėmesio,
jis pasakė vieną žodį: perkūnsargis.
Aiškiai lyg diktorius ištarė.
Gal man taikė? Bet nesu lieknas nei aukštas.
Atmesta. Bet pats žodis puikus ir skamba
kaip vargonai, audrų vargonai.
Sulėtinau žingsnį, ėmiau galvoti 
apie savo įtūžį. Pernelyg dažną temstant vidui.
O jis, tas kuris aiškiu balsu tą žodį man pavymui paleido,
kas toks jis?
Kodėl neatsigręžiau, kodėl nesustojau ir nepaklausiau –
Apie ką Jūs?
Apsisukau, bandžiau jį vytis, veltui, tolstančiame kelte
mačiau jo lietpaltį
susiliejantį su kitais dalykais.