Du karai

Pasmerkta.
Vaiduoklio siela būnu,
Bet širdis Tava.

Naktiniai vėjai,
Neša ašaras manas
Rasa balta.

Pelenais pavirtusi mudviejų
Liepsna.
Nuotraukų laimė, ugnimi užlieta.

Išmėtyti daiktai žolėse,
Kalnų papėdėse,
Permirkę šiauria šalna.

Užkritę lapais,
Mudviejų veidai.
Ir šmėklos laksto, prisiminimais negerais.

Vašku sustingę jausmai,
Saulės neatitirpdomi,
Pasilieka.

Šviežiai pagaląsti peiliai,
Dursto druska apipiltas žaizdas.
Senas bei naujai atvertas.

Jaučiuosi pasmerkta.
Ir kas supras mane?!
Kai lyja jūromis sielos gelmėse...


Kol kažkur arti toli,
Raketos raižo dangų baime.
Gal reikia džiaugtis, kad gyva?