Rašyk
Eilės (77851)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10855)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Dievo karvelis

Karvelis pakilo šiek tiek virš kiemo. Iš viršaus viskas atrodė iprastai: skalbinių virvė, ant kurios patogu pasisūpuoti, vaikų pamirštas kamuolys be oro, katė mieganti ant namo prieangio, daugiau kaip ir nieko netikėto. Pakilsiu aukščiau, nusprendė ir suplasnojo sparnais.

Iš šio taško atsivėrė vaizdas į gretimus kiemus, vienas šalimais iš kairės, kitas iš dešinės. Oho, nusistebėjo karvelis, bet kitą akimirką pats nesuprato, kas jį paskatino taip reaguoti – kaimyniniuose kiemuose buvo viskas beveik taip pat, tik viename trūko šuns būdos, o dar kitame buvo nedidelis stacionarus baseinas, kurio būtų užtekę paskęsti gal net ir dešimčiai karvelių, bet žmonių išsitekti galėjo daugiausiai trys. Ko gero, labiau jis skirtas vaikams, padarė galutinę išvadą paukštis.

Tada nusprendė pasižvalgyti kairiau nuo savojo kiemo. Vėl panašūs namai ir kiemai. Apsisukęs patraukė į dešinę. Už kelių vienbučių namų driekėsi miškas. O gal parkas? Juk mieste miško būti negali. Taip, tai buvo parkas, greit įsitikino karvelis. Vietomis atsiverdavo pievingos laukymės, kai kur buvo tvenkiniai ir fontanai. Parke buvo apstu žmonių, kai kurie vaikštinėjo, kiti ilsėjosi pasidėję dekius ant žolės.

Būtent tie sėdintys ant žolės labiausiai ir sudomino karvelį. Nes jie daugiausiai kažką valgė, o kur yra valgoma, ten visada atsiranda ir trupinių. Todėl grakščiai nusileisdęs karvelis ėmė elegantiškai, kaip jam atrodė, vaikštinėti po žolę neva aplinkiniai jam nerūpi. Kažką lyg ir skabė su snapu, nors žolės jis nemėgo, bet vaidinti kažką reikėjo, tad jis uoliai apsimetinėjo ir pamažu, tyliai, stengdamasis nesukelti triukšmo artėjo prie merginų porelės, kurios triauškė bulvių traškučius ir kažką čiauškėjo. Karvelis nesuprato ką, nes jos kalbėjo neaiškiai pilna burna, vartojo nežinomus žodžius ir dar, be to, kvatojo. Tarp mūsų mergaičių, vadinasi. Bet jam ir nerūpėjo jų tauškalai, aišku, apie vaikinus, jam rūpėjo nugvelbti vieną kitą iškritusį ant žemės traškutį. Karvelis nebuvo alkanas, anaiptol, savo kieme visada sočiai pasimaitindavo, bet čia buvo nuotykis: dvi žioplos mergos ir jis slapčia grobiantis jų maistą bei pasiklausantis intymaus pokalbio, nors suprasti buvo nė velnio galima.

Galų gale karvelis jau ėmė sėlinti dekiu artyn besimaitinančių merginų. Vieną kitą bulvytę jau spėjo pačiupti, bet staiga kažkuri mergina atsisuko į jį ir mostelėjo ranka – štiš. Karvelis nedelsdamas šastelėjo viršun, bet tuo pačiu dar spėjo pasiųsti ant nuostabaus audeklo čiurkšlę puikios ir nekaltos virškinimo substancijos. Merginos sukliko, bet karvelis buvo jau aukštai ir dairėsi kurion gi pusėn turėtų jis pasukti, norėdamas grįžti namo.

Kokios neišauklėtos ypatos, dar pagalvojo, o jau kitą akimirką pamatė tą kiemą su baseinu, kuris buvo greta jo namų.

                                   
              Katės monologas

Visi tik skraido ir skraido. Nerimsta. Kažko ieško. Nori. Tikisi.
Arba laksto pirmyn atgal. Ne kad pagulėtų, pailsėtų, pagalvotų, ne, būtinai kažkur kažko prisireikia.

Kvailystė. Gyvenimas duotas tam, kad pailsėtum, nepervargtum. Gyventi teks ilgai, todėl reikia taupyti jėgas. Girdėjau sakant, kad katės miega dvidešimt valandų per parą. Nesąmonė. Aš miegu dvidešimt vieną. Galima būtų ir dar kokias dvi pamiegoti, bet reikalai neleidžia.

Gerai, kad apsirūpinimas maistu atkrenta, visada dubenėlyje yra Viskas arba koks kitas kačių maistas. Aišku, tai nenatūralus ėdalas, bet kai pripranti, visai pakenčiama. Nes jei reikėtų dabar pačiai vaikytis tas peles ar žvirblius, tai garantuotai sutrumpėtų poilsio laikas. Taip ir sveikatą nesunku prarasti ir anksčiau laiko stipti. Nekenčiu tokių minčių. Stengiuosi galvoti pozityviai.

Reikalai, reikalai. Kokie dar reikalai? Aišku, gamtiniai, reikia, be to, ir nusiprausti, ir pajudėti, sąnariams sveika, ir pašniukštinėti, kas ką kalba, kas vyksta. Pavyzdžiui, dabar kažkoks karas, ar ne? Tai juk svarbu. Nesvarbu, kad kažkur, bet gali ir iki čia ateiti, o tada jau apsaugok mano kailį, Liuciferi. Pamenu mano pro pro pro pro pro pro pro pro pro pro, ar jau visus paminėjau? Ne, atrodo, dar kelis praleidau, taigi, pro pro pro pro pro pro pro, dabar užteks, proprosenelė pasakojo apie karą, tas pasakojimas atėjo iki šių dienų per jos vaikus, kurie perdavė savo vaikams, tie vėl vaikams, vaikų vaikams, visiems vaikams, viso pasaulio vaikams, tai yra ir man, kad tada per tą karą kažkuriame mieste išvis nebuvo ką valgyti, tai žmonės suvalgė ne tik visas kates ir šunis, bet ir visas žiurkes, o paskui netgi valgė vienas kitą, aišku, aš tuo netikiu, taip negali būti, žmonės mėgsta išsigalvoti, bet vis tik suprantu, kad karas, tai tas pats, kas ir badas, o badauti, deja, manęs niekas nemokino.

Taip susinervinau, kad einu paėsiu Viskas. Va, karvelis parskrido. Kažkur buvo nulėkęs. Gerai būtų jį suėsti, bet labai gražus, baltas ir jaunas dar, gaila, tegul gyvena.

Aš išvis nesuprantu, kalbant apie karą, ko tie žmonės nepasidalina. Štai aš su Krisium, visi vadina jį Reksu, bet man jis labiau tinka į Krisius. To į akis jam nesakau, bet mintyse kitaip ir nevadinu. Taigi, mes lyg ir galėtume kasdien pjautis, ardytis, draskyti viens kitam akis, bet suprantame, kad naudos mums abiems iš to nebus jokios, todėl ramiai apeiname vienas kitą, nesibučiuojame, bet ir nesidraskome.

Sugyvename. O kaip kitaip. Negi turime nužudyti, jeigu nekenčiame? Nesąmonė. Abu esame gamtos dalis, reikalingi visatai, tiesa, jis tiki į žmogų, aš į Liuciferį. Tikėjimo laisvė. Aš neprimetu jam savo religijos, jis savo. Normalu. Taip turi gyventi ir žmonės.

Bet ne, aną dieną girdžiu per alternatyvią televiziją, tiksliau jutūbę, nes mano šeimininkas valdiškos nežiūri, sako ji, kaip jis ten pasakė? Pavartojo kažkokį žodį. Aaaa, sako dezinformuoja, tiksliai, taip ir pasakė, dezinformuoja, na reiškiasi, meluoja, taigi girdžiu per tą kitą kanalą teigia, kad kare abi pusės prarado po šimtą tukstančių žmonių, netgi daugiau. Tai reiškiasi du šimtai tūkstančių karių padėjo galvas. Nežinau savo katiška galva, ar tikrai visi jie norėjo ten eiti ir mirti, ar juos tik privertė viršininkai? Man nesuprantama, kaip žmonės gali norėti dėl kažko eiti mirti, va taip savanoriškai. Na gal dešimt durnių ir atsiras, bet kad du šimtai  tūkstančių tai jau tikrai nesąmonė, net žmonės, manau, nėra tokie kvaili, tada beprotiškai gaila tų jaunų vyrų, kurie dėl kokio tai kaprizo turi eiti ir mirti.

Tas žmonių pasaulis tikrai ne taip tobulai surėdytas kaip kačių. Na gerai, ir šunų, kad juos kur galas. Atsiprašau, Krisiau, aš to nesakiau. Per ilgai kalbu. Nusiprausiu ir miegoti. Dvidešimt vieną valandą. Girdi, mokslininke, dvidešimt vieną.
2022-11-13 20:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-11-15 11:06
Kormilecaitė
Jei ne Z pavadinime, skaityčiau kaip gražius buitinius vaizdelius. Bet viskas kitaip išrodo. Ir tas taikos balandis šiknius toksai klastingas.
O antra dalis kiek oportunistiška pasirodė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą