Tiek ritmas (toliau r) tiek dermė (toliau d) nėra įmanomi būdami mono.
Turi turėti mažiausiai dar vieną kompanioną. Kompaniono
kolega turi antra tiek kolegų, ir trečia ir ketvirta tiek kolegų,
jog būtų įmanoma sukonstruoti lego.
Lygiai taip pat ritmas pirmutinis iš dviejų grūdų:
vienas-du, vienas-du
ir taip toliau,
ir tolstant vienas ir tas pats vienas-du vis tyliau.
Antrasis iš trijų sėklų, trečiasis iš keturių daigų,
Paskui iš kažko kas dygu,
Paskui ritmai tokie daugianariai svoriai,
kad už jų jau korių kambariai beoriai,
paskui dar gražiau, bet apie tai jau rašiau.
Ar aš jau
pasakojau apie ritmų vidines dermes?
Ar kai visi užmigo dar mes
nebuvome net įpusėję?
Kalbėjome ne apie grūdų kvapą, o apie sėją,
kurios klausosi nesiilsėję smėliai,
o šių klausosi pervargę skliauto mėliai,
ir užtenka kokio nors ritmo visai myliai,
o dermės promilei, jie abu pirmi giliai
širdyje, nuojautoje negiliai
ir niekur kaip tuštumos augliai,
ritmas visuomet dermė, dermė ne visuomet ritmas –
išsiskirsto dėmenys ir sako: nebūtinai ryt mes
grįšime. Nors gal būt ryšimės.
Žinoma, jei tik turėsime ryšį mes.
Tuo metu kur nors r ir d
norėtų būti viena raidė,
bet čia sau tas linksmasis post scriptum,
kad kur nors į kitur nukryptum.