Sibiro tremties prisiminimai-12

              Pietų pertraukos metu, kol „taryba“ posėdžiavo ir  pietavo, tremtiniai galėjo šiek tiek atsipalaiduotprigulti daržinėje, pavaikščioti po galvijams žiemojimui skirtą  aptvarą.
             Pagaliau, po ilgos pertraukos, trys kartus suskambo pakabinto bėgio „varpas“ ir Iš kontoros išėjo, įraudę, atsakingi „paskutinio posėdžio“ Abano miestelio valdžios  atstovai..   Skambantis „varpas“ paskelbė, kad prasideda paskutinis tremtinių paskirstymo etapas.
           Tremtinių minia sustojo pusračiu kaip stovėjo iki pertraukos ir laukė ką pasakys valdžia. Pavasarinė saulė švietė skaisčiai ir dosniai dalijo spinduliams tremtinių miniai ir pareigūnų skruostams. Pirmas kalbą rėžė Abano gyvenvietės pirmasis sekretorius Nikolajus Spiridonovas:
         -Tovarišči, pozdravliaju vas pribivšich v naš gorod Aban, v naš kolchoz. / Draugai, sveikinu jus atvykusius į mūsų miestą Aban, - į mūsų kolūkį/.
         Komendantas Bykovas trumpam nutraukė sekretorių Spiridonovą:  
     -Što ty, Spiridon, govoriš? -Kakije oni tebė tovarišči? - Eto kulaki, nacionalisty, fašisty, -Dūmai, Nikolai, što ty govoriš. -Ty komunist. /Ką tu Spiridonai  kalbi. - Kokie jie tau draugai. -Tai buožes, nacionalistai, fašistai. - Galvok ką kalbi, Nikolajau. -Tu, komunistas. /
        -Moj dolg ich perevospitovaty, tovarišč Aleksandr Ilarionavič... -Ty pervij obratilsia k nim,    tovarišči. /Mano pareiga juos peraukleti Aleksandrai Ilarionavičiau... -Tu pirmas kreipėsi į juos, draugai, /-atsikirto sekretorius Spiridonovas.
     -Ladno, -prodolžai ..., - Nu, ty smotri, komunist Spiridon... /-Gerai... -Tęsk  toliau, bet tu  žiūrėk man, komuniste Spiridonai. / perspėjo komendantas Bykovas.
         Sekretorius Spiridonovas, po trumpo, nelabai malonaus  pokalbio su komendantų,  negalėjo susikaupti, tik dar labiau paraudo žandai.         Norėdamas paspartinti procesą, pristatė dviejų „kolchozų“ - kolūkių: „ Lenino“ ir „Budionovo“vardų  kolūkių pirmininkus.   Per ilgąją pietų pertrauką, įvyko svarbus posėdis, per kurį buvo nulemtas tremtinių likimas.
                     Tremtiniai stovėjo susirūpine ir pavargę, ausyse spengė, - vis dar gaudė traukinio vagonų ratai ir prasilenkiančių garvežių gaudesiai. jie nežinojo kuo baigsis ši nerimą kelianti diena, tik suprato, kad jų ilga, mėnesį trukusi  kelionė artėja prie finišo.
      Netikėtai pasigirdo „varpo“ ilgai trunkantys duzgiantys dūžiai. Skambėjo kaip varpas ant storos kedro šakos pakabinta bėgio nuopjovą. Taip buvo duotas ženklas Abano gyvenvietės gyventojams, priminimas visiems tiems kurie buvo iš anksto įspėti, kad valdžios paskirti žmonės atvyktų prie „Budiono“ kolūkio kontoros.
                Skambant „varpui“, tremtinių minioje pasigirdo gailus klyksmas, dėjavimas ir rauda . Tai buvo, kelionės pradžioje, Baltarusijoje palaidoto, kūdikio netekusios mamos Emilijos rauda. Ji stovėjo pasvirusiu  kūnu, apsikabinusi savo mamą... Jos abi  gailiai raudojo. Skambanti geležis lyg durklas užgavo Emilijos širdį,   ir aptemdė protą visam likusiam gyvenimui. Greta stovintys tremtiniai jas ramino ir godė, kad tai ne pabaiga, kad čia atgabeno mus laikinai ir trumpam, - ateis diena kai visi grįšim į savo Tėvynę, į Lietuvą.
                 Komendantas Bykovas nekreipė dėmesio, paėmęs iš sekretorės sąrašus, perskaitė atrinktas pavardes ir perdavė partijos sekretoriui Spiridonovui. Šis priėjo prie tremtinių minios ir pakartotinai, pagal  atrinktas pavardes, šeimomis, atskyrė nuo visų likusių tremtinių.. Pavedėjęs atskirtus, - apie 20 šeimų į šalį pasakė:
        -Vy ostajotės žity v Abanė. / Jūs liekate gyventi Abane. /     Brolių Antano ir Teofilio, tėvelio Viktoro  ir Stanislavos Januškevičių nustebai, su keliais pažįstamais  buvo lemta likti šiame sąraše.  
           Prie likusiu tremtinių priėjo du kolūkių pirmininkai. Kartu su jais priėjo dviejų kolūkių, 10 „kolchozo“ brigadininkų.   Minią padalino pusiau į dvi dalis. Taip, abu pirmininkai, tremtinių minią, kaip ilgai brandintą sūrį, pasidalino  į dvi dalis.                
        Kiekvienas pirmininkas atsiriekė sau gardžius „kąsnelius“.   Du pirmininkai ir 10 brigadininkų atidžiai stebėjo  tremtinius. Stebėjo, ir neatrodė, kad būtų laimingi. Tikėjosi stiprių vyrų ir moterų, o čia, prieš juos stovėjo suvargę, - išsekę žmonės. Du „kolchozai“, du pirmininkai, pas kiekvieną pirmininką penki brigadininkai, ir, kiekvienoje brigadoje  4-5 išsękusios tremtinių šeimos su vaikais, turės kurti  šviesų Sovietijos Rojų.
             “Lenino“ kolūkis turėjo 5 brigadas. Tiek pat turėjo ir „Budiono“kolūkis. Kiekvienam brigadininkui teko ne tiek ir daug,  po 4-5  tremtinių šeimas. Po dalybų, komendantas Bykovas, dar kartą priėjo prie kiekvieno suaugusio tremtinio ir įdavė asmens tapatybės pažymėjimus su įrašų kada avykti į „Komendantūrą“ registracijai. Išskirtiniu raudonų cheminių rašalų pažymėta. „Atvykti  kas septynias dienas“. Neatvykus bus skelbiama paieška.
                   - O, lia-lia.... -Kokie mes svarbūs žmonės, -tyliai tarė Antano tėvelis Viktoras žmonai Stanislavai, ir apkabino abu brolius, Antaną ir Teofilį, stipriai  priglaudė prie krūtinių, -arčiau širdies. Jie nežinojo kas juos laukia  gyvenant Abane, bet  širdis džiųgavo; „  Mes ne važiuosime į miškus, -ne važiuosime į taigą. -Mes liekame Abane“...       
                 -Liekame Abane... Bet, kaip ir kur gyvensime?