Kaip klounas išgelbėjo skenduolį

Mažasis klounas Babajus pabaigė gerti garuojantį kakavos puodelį ir atsargiai pastatė ant kavinės stalelio. Pašoko ir nubėgo tilto link.
Netikėtai pasirodžiusiam klounui praeiviai ėmė ploti, rodyti vienas kitam jo dryžuotos kepurės geltoną medvilninį bumbulą, plaukiantį virš praevių galvų.
Vyras, stovintis tilto vidury, iškėlė virš galvos paveikslo rėmą. Babajui pasirodė, kad tai tik auksiniai rėmai. Gal tik paauksuoti? O gal ir auksiniai, nes tiesiog sužaibavo saulės spinduliai tik pasirodžiusiai saulei.
Babajus sugriebė už rankos vyrą, stovintį tilto vidury.
Tai buvo tikrai auksiniai rėmai, o iš paveikslo žvelgė  aristokratiška gražuolė vos vos pridengta šilko rūko.
Vyras priešinosi, stūmė mažajį klouną nuo savęs, plėšė iš rankų rėmą. Paveikslas judėjo ir aplinkiniams atrodė, kad pusnuogė moteris šoka.
Vyras verkė balsu: “ Ji mane paliko”
Kada Babajus tvirtai laikė  paauksuotus rėmus ir pusnuogę merginą, savo rankose vyras, stovėjo apimtas nevilties  ir šluostėsi ašaras.
“ Ji mane mylėjo. Ji kalbėjo su manim prancūziškai. Nešiau jai gėles. Mes bučiavomės. Koks jos bučinys… O ji išėjo…”
Policininkai apsupo pirmiausiai Babajų su paveikslu. Klounas ėmė kvatotis. Minia ploti. Ir tik tada, kada vyras puolė prie moters auksiniuose rėmuose, nesidrovėdamas jos bučiuoti, ir šaukti: “Oi, nepalik manęs. ”  policininkas Koperniko veidu, uždėjo antrankius verkiančiam.
Pasikukčiodamas vyras leidosi vedamas trijų augalotų policininkų.
“ Ji paliko mane, suprantat? Ji pabėgo į muziejų” - kartojo vyras.
“  Ką jis padarė? Paleiskit jį ... šaukė iš minios
„ Jis pavogė ir norėjo sunaikinti paveikslą“ - atsakė policininkas Koperniko veidu.
“Tegyvuoja Klounas” skandavo minia.
Babajus, lydimas smalsuolių, sugrįžo į kavinę ir užsisakė dar vieną garuojantį puodelį kakavos.
Po šio puodelio jis pradės savo triukšmingą, vaikų juoko, moterų džiaugsmo kupiną pasirodymą.