Jos

Jos visos buvo stiprios,
savaip tylėjo, kėlė kėglius,
malkas, jausmų svarmenis
ir migdė vaikus.
Jos visos buvo stiprios,
melsdavosi tik vienos,
kepdavo duoną ir mokėdavo sutaisyti žaislus.
Jos visos buvo stiprios,
kai kentėdavo - sakydavo: „čia tik šiandien“.
Jos visos buvo stiprios,
mokėjo pakelti žvilgsnius -
visada pralaimėję nusukdavo akis,
nes žinojo, kad jos - atlaikys.
Jos visos yra stiprios,
teka mano protėvių kraujyje jų palikimas,
kai pakylu iš suveltų patalų ir ištiesiu joms rankas, žiūrėdama į veidrodį -
žinau, kad jūs ten, - sakau
ir pamerkiu akį,
išeidama į juodą vakarą,
už kurio, tikrai jaučiu -
gyvena mano sunkumų kilnotojos dvasia,
nes jos visos manyje
kiekvieną dieną
suteka, išteka, sutelpa
ir net naktyje
ranką paduoda, duonos atlaužia,
nieko neklausia,
kvėpuoja ir viliasi,
kad gyvensiu.
Kad didžiuosis.

2019 12 14-15 naktis